Šiauliuose įsikūrusios gamyklos vardą lietuviai puikiai žino nuo sovietų laikų, kada daugelis vaikų svajojo apie nuosavą „Ereliuką“ ar „Kregždutę“. Tačiau šiandien „Baltik vairo“ dviračių šalies keliuose beveik nėra – net 99,3 proc. jų eksportuojama į užsienį.
Dar visai neseniai vienas didžiausių Šiaulių miesto darbdavių buvo ant bankroto ribos. Situaciją pakeisti pavyko nuo 2016 metų įmonei vadovaujančiam Žilvinui Dubosui, kurį paskyrė naujieji gamyklą valdančios „Baltic Bicycle Trade“ akcininkai investicinis fondas „LitCapital I“ ir Danijos nekilnojamojo turto investicijų bendrovė „Asgaard“.
„Tiek klientai, tiek tiekėjai dabar sako, kad esame viena geriausių, o gal ir geriausia dviračių gamykla pasaulyje“, – DELFI sakė „Baltik vairo“ generalinis direktorius Ž. Dubosas.
Lietuviams per brangūs
Vizitą Šiauliuose pradėjome nuo dviračių ekspozicijos. Ž. Dubosas papasakojo, kad „Baltik vairas“ gamina apie 150 skirtingų modelių, tačiau jų įvairovė dar didesnė dėl pavarų, spalvų ir rėmų variacijų.
Kasdien iš gamyklos išvažiuoja 1,5 tūkst. dviračių ir beveik visi jie keliauja į Vakarų Europą: Vokietiją, Olandiją, Daniją, Belgiją, Austriją.
„Ten vartotojai supranta, kas yra kokybė, daug dėmesio skiriama ekologijai. Iš miestų stumiami automobiliai ir (ypač elektriniams) dviračiams atsiveria neribotos galimybės. Manome, kad dviračių gamykloms šiuo metu artėja aukso amžius. Būtent dėl visų klimato kaitos problemų ir perėjimo prie ekologiško transporto“, – pasakojo Ž. Dubosas.
Šiauliuose surinktų dviračių kainos įspūdingos – už paprastą tektų pakloti 700–800 eurų, o elektriniai svyruoja nuo 1,2 tūkst. iki 6,7 tūkst. eurų. Brangiausieji pasiekia 45 kilometrų per valandą greitį, kai įprastai apribojama iki 25 km/h.
„Baltik vairo“ vadovas pripažino, kad jų gaminami dviračiai lietuviams tiesiog per brangūs.
„Lietuviai labai mėgsta kalnų dviračius, nepaisant to, kad į miškus išvažiuoja vieną ar du kartus per metus. Vis tiek reikia kalnų dviračio. Tiesą sakant, apie Lietuvos rinką labai daug neišmanau. Bandėme pradžiuginti rinką prabangiais dviračiais, bet poreikio nebuvo“, – sakė jis ir pridūrė, jog pigių dviračių gaminti neplanuoja.
Netrukus patraukėme į ekskursiją po didžiulį „Baltik vairo“ sandėlį, kuriame laikomi iš Azijos importuoti dviračių komponentai, paruošimo cechą, 300 metrų ir 100 spalvų naudojančią dažymo liniją, išpakavimo zoną. Čia pat yra ir ratų gamybos padalinys, kur vienas dviračio ratas pagaminamas per maždaug 36 sekundes.
Tačiau visi padaliniai orientuojasi ir dirba pagal surinkimo linijų poreikius. Šiuo metu „Baltik vaire“ jų veikia penkios, o darbas jose organizuojamas labai griežtai.
„Jei vienas darbuotojas liniją sustabdo, laukti tenka visiems. Tad tiek į tualetą, tiek parūkyti reikia eiti pagal skambutį“, – pasakojo Ž. Dubosas.
Didžiulėje – 41 tūkst. kvadratinių metrų – gamyklos teritorijoje yra ir laboratorija, kur atliekami smūgio, spaudimo ir nuovargio bandymai. „Baltik vairo“ dviračiams suteikiama 2 metų, o vien tik rėmui – 5 metų garantija.
Pakeitė požiūrį į darbuotojus
2018 metais „Baltik vairo“ pajamos išaugo 60 proc. ir pasiekė 60 mln. eurų. Ž. Dubosas papasakojo, kad per metus įmonė priėmė 150 naujų darbuotojų. „Sodros“ duomenimis, kovo 13 dieną „Baltik vairas“ turėjo 516 darbuotojų.
2019 metų sausį visą mėnesį dirbusiems buvo mokamas 1279,27 euro vidutinis atlyginimas popieriuje (maždaug 812 eurų į rankas). 25 proc. darbuotojo gaunamo atlygio „Baltik vaire“ sudaro skatinamoji dalis, t.y. priklauso nuo atlikto darbų kiekio.
Ž. Dubosas pasakojo, kad anksčiau įmonėje dirbti likdavo tik kas antras darbuotojas, todėl pradėta analizuoti, kodėl.
„Aišku, yra priežastys, kad emigruoja, išvažiuoja į kitą miestą, bet mes pradėjome žiūrėti, ką galime pakeisti. Pamatėme, kad pakankamai daug darbuotojų išeina vien dėl to, kad jie nepritampa. Nepritampa dėl to, kad būna įmetami į balą ir tada tradiciškai – jei išplauki, tada dirbi, jei neišplauki, tada imame kitą.
Supratome, kad darbuotojus reikia įvesti į sistemą. Reikia mokyti vadovaujantį personalą – meistrus – kad pas mus ne zoologijos sodas, pas mus nėra „gaidžių“ ar kitokių gyvūnų. Kad su darbuotojais reikia bendrauti teisingai“, – sakė jis.
Šiandien „Baltik vaire“ taip pat stengiamasi suteikti geresnes darbo sąlygas. Ž. Dubosas vardijo nemokamą arbatą, kavą, buljoną, įvairias šventes ir kitas smulkmenas. „Tai pakankamai didelė naujiena Šiauliuose“, – pridūrė jis.
Metus be darbo išnaudojo įmonės tobulinimui
Buvusi „Baltik vairo“ savininkė vokiečių „Panther International“ gamyklą Lietuvoje pardavė susidūrusi su finansiniais sunkumais. „Jie turėjo tris gamyklas: „Baltik vairą“, gamyklą Vokietijoje ir gamyklą Čekijoje. Nepaisant to, kad pardavus „Baltik vairą“, gavo finansinę injekciją, po pusės metų bankrutavo“, – prisiminė Ž. Dubosas.
Atėjus naujiems akcininkams, kaip apibūdino Ž. Dubosas, „Baltik vairas“ buvo tik darbščiųjų rankų būrelis: nebuvo nei pardavimų, nei pirkimų, nei produkto vystymo padalinių.
„Pirmiausia, turėjome įmonę padaryti nepriklausoma. Beje, pirmaisiais metais iš inercijos gyvenome dar pakankamai neblogai, turėjome darbo ir gaminome beveik 300 tūkst. dviračių. Tačiau „Panther“ bankrutavo, o „Baltik vairas“ tapo nepatikima įmone, nes nauji akcininkai buvo ne iš dviračių verslo, nebuvo kertinės struktūros – jau minėtų padalinių. Tada klientai išsilakstė, kai kurių atsisakėme patys, nes įmonė dirbo pilnu pajėgumu, bet vis tiek generavo beveik 1 mln. eurų nuostolį.
Dar atsisakėme prekybos centrų, kur maržos labai mažos. Dviračių verslas yra pakankamai jautrus nepatikimumui vien dėl to, kad Europoje dviračių sezonas yra pusė metų. 3 mėnesius yra pagrindiniai pardavimai, dar 3 jie bent jau vyksta. Likę pusė metų yra miręs reikalas. Jei neturi dviračių per tuos pardavimo mėnesius, prarandi visą sezoną. Tada mūsų problema gali nusitempti ir mūsų klientus į nuostolį ar net bankrotą. Dėl to rinka labai jautriai sureagavo į mūsų pasikeitimus. Tada per metus pardavimai krito nuo 286 tūkst. iki 126 tūkst. dviračių“, – dėstė jis.
Ž. Dubosas pasakojo, kad nuspręsta priimti netradicinį sprendimą.
„Turėjome daug darbuotojų, kurie moka surinkinėti dviračius, bet neturėjome pagrindinių padalinių. Ką daryti? Greituoju būdu sukūrėme tuos padalinius, tada priėmėme netradicinį sprendimą, kad negalime atleidinėti darbuotojų, reikia į juos investuoti. Pradėjome investuoti į „Lean“, į darbuotojų mokymus – tuos metus, kai neturėjome darbo, išnaudojome įmonės tobulinimui. Tiek sienų gražinimui, tiek procesų šlifavimui, tiek darbuotojų mokymui.
Tai labai pasiteisino. Po metų grįžę tie patys klientai sakė, kad neatpažįsta įmonės. Tada krizė baigėsi ir pradėjome augti. Pavyzdžiui, dabar dirbame jau 2020 metams“, – sakė pašnekovas.
Registrų centro duomenimis, 2015/2016 metais (įmonės finansiniai metai nesutampa su kalendoriniais, yra nuo rugsėjo 31 iki rugpjūčio 31 dienos) „Baltik vairo“ pardavimo pajamos sudarė 30,7 mln. eurų, 2016/2017 metais – 36,7 mln. eurų.
Jau minėta, kad 2018 metais įmonė pasiekė 60 mln. eurų pardavimo pajamų, o 2019 metais tikimasi dar 30 proc. augimo.
„Tokia sėkmės istorija, kai per 5 metus prie bankroto ribos buvusią įmonę padarėme pasauline lydere. Ne pagal kiekį: mes ir dabar neturime tikslo būti didžiausi, norime būti geriausi“, – apibendrino Ž. Dubosas.
Šių metų pradžioje pasirodė gandų, kad „Baltik vairas“ gali būti parduodamas, tačiau Ž. Dubosas šios informacijos plačiau nekomentuoja.
„Kaip įmonės vadovas rūpinuosi jos ateitimi, nepaisant to, kas vyksta akcininkų lygyje. Mano tikslas – kad įmonė gyvuotų ir toliau“, – DELFI sakė jis.
Geopolitinis iššūkis
Ž. Dubosas gana daug laiko praleidžia Kinijoje, iš kur „Baltik vairas“ importuoja didžiąją dalį dviračių komponentų. Bet pastaruoju metu vis dažniau tenka apsilankyti ir Vietname.
„Žinote, kad tarp Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyksta prekybos karas. Atrodytų, mums jis neturėtų būti aktualus, bet „Baltik vairui“ tai ypač svarbu. Amerika visiškai neturi dviračių gamyklų, viskas gaminama Rytuose, iš esmės Kinijoje, o įvedus muitus, dviračių gamintojai pradėjo migruoti į kitas šalis – Vietnamą, Kambodžą. Tai reiškia, kad paskui dviračių gamintojus migruoja ir jų komponentų tiekėjai. Jie yra ir mūsų tiekėjai“, – pasakojo jis.
Pašnekovas papasakojo, kad pirmosios gamyklos jau yra persikėlusios.
„Neseniai aplankėme jas, žiūrėjome procesus, kaip jiems sekasi. Iš esmės ruošiamės blogiausiam – kas bus, jei karas tęsis ir JAV įves 25 proc. tarifą. Tada gamyklos pradėtų į kitas šalis judėti masiškai.
Tai, ką pamatėme, nenudžiugino. Vietname kultūra yra visai kita, kitoks požiūris į darbą ir jis nėra geresnis nei Kinijoje. Infrastruktūra taip pat pakankamai prastai išvystyta. Tad matome dideles grėsmes, jei karas išbujos. Nors gal dėl dabartinių 10 proc. tarifų gamyklos nejudės iš Kinijos“, – svarstė Ž. Dubosas.