„Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) skaičiuoja, kad dėl to į miesto gatves gali išvažiuoti iki ketvirtadalio mažiau transporto priemonių nei įprastai.
Troleibusų ir autobusų vairuotojai siekia didesnio darbo užmokesčio ir geresnių darbo sąlygų.
Įmonė teigia parengusi naują darbo apmokėjimo sistemą, tačiau profsąjunga tvirtina, kad iki šiol nesutariama dėl esminio reikalavimo – įtraukti darbo apmokėjimo sistemą į kolektyvinę sutartį, todėl pirmadienį prasidės neterminuotas streikas.
Panaši situacija sostinėje buvo 2000-aisiais. Tuomet sausio viduryje surengę įspėjamąjį dviejų valandų streiką, troleibusų ir autobusų vairuotojai visus vilniečius pasivaikščioti dar kartą privertė gegužės viduryje.
Streikuojantys visuomeninio transporto darbuotojai tada reikalavo laiku mokėti atlyginimus, juos padidinti bei nemažinti darbo vietų.
Vilniaus valdžia anuomet aštriai kritikavo darbuotojų sprendimą streikuoti. Prieš įspėjamąjį streiką tuometis miesto vicemeras Algirdas Čiučelis sakė, jog tai yra „politinis agitavimas bei užsakymas, kuris kažkam yra naudingas“.
Tikrojo streiko išvakarėse tuometinis Vilniaus meras Rolandas Paksas kreipėsi į viešojo transporto darbuotojus, ragindamas juos netapti „įkaitais politikuojančių profsąjungos vadovų ar apskritai politiniais įkaitais“.
Per 2020-ųjų gegužės 18 dieną trukusią akciją į miesto gatves išvažiavo tik du troleibusai ir 18 autobusų. Paprastai Vilniuje tada važinėjo 243 troleibusai ir 202 autobusai.
Šimtai streikų
Po šio streiko Vilniaus valdžia pradėjo bylinėjimąsi su viešojo transporto darbuotojais, teigę, jog dėl to patyrė apie 80 tūkst. litų (23 tūkst. eurų) nuostolių.
Galiausiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) konstatavo, kad troleibusų ir autobusų vairuotojų streikas buvo teisėtas.
2009 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais penkis streikus surengė Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga. Darbuotojai protestavo prieš miesto valdžios sprendimą mažinti jų darbo krūvius ir tuo pačiu darbo užmokestį.
Vėliau LAT kauniečių vairuotojų streikus pripažino neteisėtais. Dėl šios priežasties jie nėra įtraukti į oficialią apskaitą.
Kaip BNS nurodė Statistikos departamentas, nuo 2000 iki 2019 metų iš viso šalyje vykdyta per 700 įspėjamųjų ir kiek daugiau nei 600 tikrųjų streikų.
Absoliuti jų dauguma vyko švietimo sektoriuje, daugiausia – 2016 ir 2018 metais.
Prieš ketverius metus kilęs ir daugiau kaip mėnesį trukęs mokytojų profesinės sąjungos streikas dėl etatinio darbo apmokėjimo buvo bene žinomiausias.
Tuomet dalis pedagogų Vilniuje per langus sulipo į Švietimo ministeriją ir joje kelioms savaitės apsigyveno. Po šio streiko iš pareigų buvo atleista tuometė ministrė Jurgita Petrauskienė.
Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio sulaukė metų pradžioje kilęs Jonavos azoto trąšų gamyklos „Achema“ darbuotojų streikas.
Varžo įstatymai, palaikymo stoka
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad streikas yra pati kraštutiniausia forma darbuotojams ginti savo teises, išnaudojus „absoliučiai visas galimybes susitarti su darbdaviu“.
Tačiau tokia priemonė, priešingai nei įprasta kai kuriose Vakarų šalyse, anot jos, nėra populiari Lietuvoje tiek dėl per menko darbuotojų solidarumo, visuomenės palaikymo, tiek dėl griežtų streikų organizavimo taisyklių.
„Visiems atrodo, kad darbuotojai labai mėgsta streikuoti, bet, kaip rodo ir statistika, streikų nėra labai daug, darbuotojai tikrai linkę palaikyti gerus, sveikus santykius darbovietėje, niekas nenori per daug konfliktuoti, visi nori dirbti komandoje, nori turėti darbdavį, kuris supranta, kad sprendimus reikia priimti kartu“, – BNS sakė I. Ruginienė.
Anot jos, streikai kyla, kai darbdaviui nepavyksta sukurti geros atmosferos ir „darbuotojai vergiškomis sąlygomis dirbti nebegali“.
I. Ruginienė pripažįsta, kad ryškiausi yra minėtieji „Achemos“ ir Vilniaus viešojo transporto streikai, kadangi likusiuosius pažabojo teismai arba patys darbdaviai.
„Buvo ir „Švyturio“ streikas, bet buvo nustatyta, kad alus – gyvybiškai svarbus produktas ir darbuotojai streikuoti negali. Yra visokių kuriozų, kurie nepadeda darbuotojams apginti teisių, bet deda kliuvinius. Jau pats streikų organizavimo reglamentavimas yra sunkus, Darbo kodekse viskas padaryta, kad tų streikų būtų kuo mažiau“, – kalbėjo profesinių sąjungų konfederacijos vadovė.
I. Ruginienė sako, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje kilus vienos srities darbuotojų streikui, prie jų paprastai jungiasi ir kitas sritis vienijančios profesinės sąjungos, bet Lietuvoje to nėra.
Anot jos, Lietuvoje trūksta pačių darbuotojų aktyvumo ir „nepasidavimo darbdavio šantažui“, nes ne visi išlaiko streiko metu kylančią didžiulę įtampą.
„Darbdavys bando papirkti, gąsdinti darbuotojus, sulaužyti streiką. Sėkmės atvejis gali būti tik kai darbuotojai nepasiduoda tam. Tą demonstruoja Vakarų valstybės, pas mus trūksta šių dalykų“, – kalbėjo ji.
„Mūsų visuomenė taip pat privalo palaikyti darbuotojus. Nes jei to nedarysime, ta pati situacija rytoj ateis ir į mūsų darbo vietas. Tai yra kaip virusas: vienas darbdavys pabando, antras pasiima, trečias jau daro. Nepatogumas, kad galbūt nebus troleibuso – nieko baisaus, o tai, kaip mes toleruojame tuos nepatogumus, tikiuosi, padės darbuotojams apginti savo teises“, – sakė I. Ruginienė.