A. Guogis, A. V. Rakšnys. Apie pokyčius, globalizaciją ir postmodernizmo įtakas

Mes deklaruojame savo išmanumą nuo išmaniųjų telefonų, išmaniųjų kontraceptinių priemonių iki išmaniųjų valdymo teorijų, tačiau faktiškai gyvename laikotarpiu, kuomet „žinomi“ gyvūnai iš savo atvaizdo populiarumo internete šeimininkams generuoja milijonų dolerių pelną, socialiniuose tinkluose anoniminių sekėjų armijos dėka gimsta „interneto sensacijos”, o politika vis dažniau suvokiama ne kaip realus problemų sprendimo būdas, o politinių žvaigždžių dalyvavimas vakarėliuose, realybės šou ir tautos linksminimo potencialas.

Kadangi ekraninėje visuomenėje dominuoja „garsenybių” arba prekių kultas, todėl nederėtų stebėtis, kad šie santykiai įgauna tęstinumą ir kitose dimensijose. Šiuolaikinis individas daugeliui organizacijų irgi tėra „resursas”, prekė, kuria bet kada galima atsikratyti. Kuo darbuotojas darbe jausis nesaugesniu, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus paklusnesnis ir dėl nieko neprieštaraus, priešingu atveju kontraktas gali būti nutrauktas.

Šiuos procesus stiprina ir tai, kad politiniame lauke atsakomybė irgi yra reliatyvi, politika ją prisiima „taip kaip jie patys ją supranta”, politinėse programose nyksta bet kokie kriterijai, ideologiniai skirtumai tarp kairės ir dešinės, todėl galima kalbėti apie tokį supratimą, jog nebėra prasmės apskritai dalyvauti rinkimuose, nes „visi jie vienodi“.

Rinkėjų nusivylimą ir postmodernizmo absurdiškumą tikriausiai geriausiai išreiškia pavyzdys iš Brazilijos, 1959 metų San Paulo miesto tarybos rinkimų, kuomet su šūkiu „geriau išrinkti raganosį, nei vagį“, raganosė Cacareco iš vietinio zoologijos sodo laimėjo rinkimus surinkusi daugiau nei 100 tūkstančių rinkėjų balsų. Bet ar tokios protesto formos turėtų stebinti?

Juk dažniausiai, mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas geriausiu atveju sukelia dviejų dienų skandalą, o, be to, suprantama, kad šiuolaikinio vartotojiškumo kontekste visuomenė savo dėmesį vis vien sufokusuos į dar vieną dekoratyvinės politinės žvaigždės gyvenimo momentą, todėl jų neadekvatūs poelgiai išnyks šiuolaikinių žvaigždžių vakarėlių nuotraukų aptarinėjimo, intensyvėjančio gyvenimo tempo ir visuotinės užmaršties fone.

Svarbu ir tai, kad globalizuotoje, postmodernioje kolektyvinėje sąmonėje vis dažniau įtvirtinama nuostata, kad nors ir nesugebama spręsti realių politinių problemų, tačiau bent jau realybės šou šie individai neblogai dainuoja, šoka ir linksmina tautą. Juk tokie atributai iškreiptame postmoderniame pasaulyje ir daro politiką politiku, o be to, jeigu neturėtume nacionaliniu ir globalių žvaigždžių, kaip gi kitaip įprasmintume ir atrastume save?

Kas užpildytų kasdienių pokalbių temas darbe ar viešojoje erdvėje? Juk šios temos, priešingai nei ekologinės, ar žmogaus teisių problemos nereikalauja intelektualinių pastangų, kam vargintis, juk vis tiek niekas negali keistis ir nepasikeis.

Kam reikalinga kritika ir racionalus mąstymas, realus gyvenimo patyrimas? Juk net stebint šiuolaikinius koncertus, vis dažniau pastebima, kad publika, užuot pasidavusi atlikėjo raginimams linksmintis, stengiasi gryną patyrimą iškeisti į išmaniojo telefono ekraną jį fiksuojant. Šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo imperatyvu tampa žinomumas, jį pasiekus atsiranda tiesioginis kelias į galios ir finansinį lauką. Jeigu negalime žinomumo pasiekti patys, t.y. pradėti gyventi, bent jau priartėkime prie jo tapdami žvaigždės draugais „Facebook” socialiniame tinkle.

Neigiamai globalizacijos ir postmodernizmo įtakai šiuolaikiniame pasaulyje skiriama per mažai dėmesio, dažniausiai – ne preventyviai, o tik tada, kai jau kovojama su neigiamais padariniais. Jau akivaizdu, kad neigiamais reiškiniais gali tapti kaip nekontroliuojama emigracija, taip ir nekontroliuojama imigracija. Vienas iš globalizacijos neigiamų padarinių yra jos antipodas – glokalizacija, kuri reiškia didelių gyventojų masių nuskurdinimą apibrėžtoje teritorijoje.

Nėra taip, kad globalizacija nieko neduotų – ji, kaip matyti iš Rytų Azijos, Rytų Europos ir Lotynų Amerikos pavyzdžių, ne visus gyventojus nuskurdina – ji sukuria ir tam tikrą vidutinę klasę bei nedidelę turtingųjų klasę, tačiau bet kokiu atveju poliarizuoja visuomenę, didindama socialinę nelygybę ir negailestingai bausdama pralaimėjusius.

Faktiškai globalizacija eina kartu su stipriųjų visuomenės narių kultu, jaunyste, grožiu ir sveikata. Darboholizmas ir taupumas - senosios kapitalizmo vertybės, kurias kaip tipiškas protestantiškas vertybes aprašė dar Maxas Weberis, tik atskirais atvejais duoda naudos globalizacijos eroje.
Gerokai dažniau sėkmę garantuoja tinkama vieta ir tinkamas laikas, taip pat kaip ir atsitiktinumas. Nebeturi reikšmės ilgalaikis planavimas ir pozicionavimas, kur kas svarbiau yra mokėti lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir dar svarbiau mokėti iš jų išspausti trumpalaikės individualistinės naudos.

Tokioje epochoje sunku įsivaizduoti tokį valstybės ar regiono strateginį planą, kuris būtų iki galo įvykdytas, tokį karjeros modelį, kuriam būtų ilgai ruošiamasi iš anksto, ir juo būtų pastoviai ir kryptingai sekama. Įvykių ir procesų nenuspėjamumas pasmerkia pralaimėjimui daugelį rimtų analitikų, nes jų prognozės dažniausiai nepasitvirtina, o yra pripažįstami ir adoruojami tik tie reti atvejai, kai vienetams pasiseka pataikyti ar atspėti ateities įvykių seką.

Reikia pažymėti, kad įvykių prognozuojamumas ar krizių numatymas jau yra tapę gerovės valstybių praeitimi, o ir pati gerovės valstybės teorija ir praktika palaipsniui traukiasi iš kapitalizmo vystymosi logikos, jeigu postmodernistiniame laikotarpyje iš viso yra įmanoma kalbėti apie logiką.

Šiuolaikiniame pasaulyje telieka tikėtis, kad supratus apie globalizacijos ir postmodernizmo akligatvius, bus surastos naujos, pažangesnės vystymosi alternatyvos ir naujomis sąlygomis bus pabandyta grįžti prie aiškesnių, labiau funkciškai strukūruotų ir vertybinių sistemų kūrimo, kurios, savo ruožtu, nenaikins individualybių, bet leis susiformuoti gyvybiškiems, ateitį turintiems ekonomikos, valdymo ir kultūros sisteminiams dariniams.