Kainų didinimo į priekį galėta būti
Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ pristatydamas atliktą maisto kainų analizę teigė, kad bendra išvada – kainų augimą galima pagrįsti sąnaudų padidėjimu. Tiesa, vienoje dalyje produkcijos kainos augo daug sparčiau.
„Lyginome kainų raidą su sąnaudų kaita trijuose maisto produktų gamybos grandinės etapuose. Tai žemės ūkio sektoriaus lygmeniu, maisto produktų gamybos lygmeniu (pramonės lygmuo) ir mažmeninės prekybos lygmenyje, kalbėdami apie kainų raidą jau tą, kurią mato vartotojai.
Visais atvejais, sąnaudų augimas buvo reikšmingas. Kur kainos augo santykinai labiau, tai žemės ūkio sektoriaus atveju. Galbūt nevertėtų kalbėti apie pasipelnymą. Greičiausiai žemės ūkio sektoriuje kainas reikšmingai diktuoja rinka. Tai yra, Lietuvos žemės ūkio sektorius yra platesnės rinkos dalis. Tada tiesiog jie gauna rinkos kainas, ir tuomet pardavinėja produkciją už tas kainas, kokias diktuoja rinka. O jau sąnaudos tada gali būti jų raidoje ir vietinių elementų svarbių. Tos tendencijos, kurias matome žemės ūkio sektoriuje 2021-2022 metais, buvo galimai santykinai palankios, nes kainos augo labiau, nei, mūsų vertinimu, sąnaudos“, – komentavo A. Dabušinskas, paaiškindamas, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai – tai ir bendrovės, ir ūkininkai.
Pasiteiravus, ar didesnis brangimas, nei turėtų pagal sąnaudas, persidavė jau ir į tolimesnes prekių tiekimo grandinės dalis ir pakėlė galutinę kainą, LB atstovas atsakė, kad taip – pabrangimas persidavė.
„Galiausiai maisto produktų gamintojai, kai pirko žemės ūkio produkciją už žemesnes kainas, tai didino jų sąnaudas. Tai persidavimas buvo. Bet negalima būtų pasakyti, bent jau iš mūsų analizės, kad žemės ūkio sektoriuje kainos buvo piktybiškai padidintos daugiau, negu turėjo padidėti, nes kai pasilyginame pastarojo meto produkcijos žemės ūkio sektoriuje kainų dinamiką su vidutiniu kainų augimu Europos Sąjungoje (ES), matome, kad tendencijos labai panašios“, – teigė pašnekovas.
Tiesa, neatmetamas variantas, kad prekių kainos galėjo būti didinamos iš anksto labiau, nes manyta, kad sąnaudos išaugs stipriau.
„Daugelio produktų, ypač paslaugų kainos, nėra keičiamos kasdien. Jos yra nustatomos tam tikram laikotarpiui. Ir kainos nustatytojas, ar tai būtų pardavėjas, ar prekybininkas, tas, kuris turi bent šiek tiek rinkos galios, kadangi kainą nustato tam tikram laikotarpiui į priekį, turi atsižvelgti ir bandyti prognozuoti, kokia bus ta sąnaudų raida į priekį. Dėl to dabartinės kainos nustatymas, praktiškai automatiškai turi apimti ir tikėtiną sąnaudų raidą ateityje. Dabartinėje aplinkoje, galimai dėl labai didelio neapibrėžtumo, pats neapibrėžtumas lėmė, kad kainos buvo užkeliamos daugiau, nei esant normalesniais laikais“, – teigė A. Dabušinskas.
Tačiau kainų palyginimo portalo Pricer.lt vadovas Arūnas Vizickas svarstė, jeigu žaliavos augo proporcingai ES tempams, tai kodėl infliacijos tempas nuo kitų šalių skiriasi vos ne du kartus?
„ES infliacija buvo vidurkis 10 proc, Lietuvoje – daugiau nei 20 proc. Ir tai lietė visas Baltijos šalis. Estija net lyderė buvo, mes antroje vietoje, tada Latvija. Sakyčiau tam tikra disproporcija grandinėje buvo. (...) Šiame dalyke liko paslėptų dalykų. Reikėtų analizuoti gal nuo atvejo iki atvejo.
Reikia prisiminti, kad infliacija pas mus jau trunka du metus. Ji prasidėjo 2020 m. su kovidu. Mes dar puikiai prisimename kovo mėnesį, kai šlavėme lentynas, pirkome aliejų, grikius, ir tai inspiravo daugelį dalyvių atsižvelgti į tai, ir galbūt padidinti kainas, kad taip nepirktų.
Po to buvo antras trigeris – karas, kuris taip pat turėjo tuos pačius psichologinius elementus. Prie viso to, tolimesnė seka, kadangi karas, energetika, su tuo susijusios žaliavos, tokios kaip trąšos ir pan., jos inspiravo taip pat žiūrėti į ateitį su nerimu ir, sakykime, bandyti apsisaugoti“, – komentuoja A. Vizickas.
Jis antrina, kad apsisaugojimas vyko branginant produkciją labiau nei reikėtų į priekį.
„Būdavo tikriausiai, kad man pabrango, o kitas dar nelabai sutinka branginti, mes ten deramės, dėl to aš branginu šiek tiek į priekį, padarau laiptelį, kad jei per tą laiką pabrangs dar labiau, būčiau saugus. Tokį efektą mes turėjome. Ką pastebėjome lapkričio-gruodžio mėnesį, mes su galutinėmis kainomis priartėjome prie tokių rinkų kaip Švedija, Vokietija. Kai kurie net su Norvegija lygina. Tai tos kainos jau praktiškai identiškos, o kai kuriais atvejais net kaina aukštesnė Lietuvoje.
Šioje vietoje tai yra požymis to, kad kai kuriuose sektoriuose turime oligapolinę situaciją ir tai ne tik prekyba, bet ir perdirbimas. Pavyzdžiui, tas pats pienas. Jis veda prie to, kad kaina nebūtinai yra balansuojama rinkos jėgų, paklausos-pasiūlos, o daugiau ji kartais yra nustatoma. Dabar ta nustatyta kaina prieina prie tokio momento, kada reikia ją jau peržiūrėti“, – teigė pašnekovas.
Ragina tokių pat kainų nebesitikėti
A. Vizickas nagrinėdamas prekių kainas kritikavo, kad šiuo metu gyventojų išlaidos jau prilygsta išsivysčiusių šalių lygiui, bet pensijos, išmokos, atlyginimai – ne.
A. Dabušinskas vertino, kad reikėtų žiūrėti ilgesnį laikotarpį. Anot jo, po infliacijos šoko, perkamoji galia turėtų augti ir sugrįžti į teigiamą teritoriją.
„Kalbant apie tai, ar pas mus pernelyg brangu, ar bus pigu, iš esmės tas klausimas susideda į tai, ar mes dėl tokių tendencijų prarandame konkurencingumą. (...) Kol kas akivaizdžių indikacijų nėra, netgi jei žiūrėti netolimą praeitį, tai atvirkščiai, eksportuotojams visai gerai ėjosi. Kokia bus ateitis dar priklausys ir nuo to, kaip ekonomika vystysis mūsų pagrindinėse prekybos partnerėse. Bet kad būtų grėsmių, kad jau esame pernelyg brangūs, kol kas dar nėra.
Bendrai, jei kalbėti apie mūsų maisto kainų lygį, tai spartus infliacijos šuolis jį priartino prie ES vidurkio ganėtinai reikšmingai. Prieš porą metų buvome kažkur ties 85 proc. pagal maisto kainų krepšelį nuo ES vidurkio, o dabar jau esame beveik ties 98 proc. Dar vidutiniškai neviršijame“, – aiškino A. Dabušinskas.
Pricer.lt vadovas pastebi, kad nors žaliavos ir energetiniai ištekliai atpigę, kainų mažėjimo pokyčio dar nematome.
„Sausio mėnesio tyrimas, atliktas 25 dieną, parodė, kad krepšelio kaina toliau auga. Pavyzdžiui, pigiausių produktų krepšelis paaugo 0,7 proc., per metus – 32 proc., suma tai beveik 19 Eur. Jei kalbėti apie prekinius ženklus, tai po gruodžio mėnesio, akcijų liko mažiau, per mėnesį pabrangimas yra 6,1 proc., arba 3,60 Eur, per metus tai beveik 17 Eur.
Šioje vietoje, jei situacija būtų tokia, kad mes iš tiesų veikiami rinkos sąlygomis ir atpigus tam tikram barjerui, tai žaliavos, energetika ir pan. turėtume efektyvią ekonomiką, tai matytume labai greitą sugrįžimą į tą balansą. Mes to, deja, nematome, matome daugiau piarinius veiksmus. Nors iš tikrųjų gal sveika jėga tame, kad kai kurie prekybininkai pradėjo mažinti kainas ir tas atotrūkis pigiausiame krepšelyje tarp brangiausio ir pigiausio tinklo pasidarė komiškas – 22 Eur. Tai 34 proc . Jei teisingai pasirenki, gali kai kada net ir visą tą infliacijos poveikį amortizuoti“, – pastebėjo jis.
A. Dabušinskas komentuodamas maisto kainų dinamiką teigė, kad nereikėtų tikėtis tokių pačių kainų, kokios buvo iki pandemijos.
„Padidėjimas buvo labai didelis. Netgi jei tam tikros žaliavos ir energijos kainos sugrįžtų į tą priešpandeminį lygį, tai yra kiti sąnaudų elementai pabrangę, tas pats darbo užmokestis. Tad kaštai, sąnaudos nesugrįš nominaliai. Ko galime tikėtis žiūrint į ateitį, galbūt kai kurių prekių pigimo. Ypač jei sąnaudos mažės ir infliacijos lėtėjimo, tai tikėtina, kad jei naujų sukrėtimų nebus, kalbant apie maisto kainų infliaciją ar bendrą infliaciją, bet mūsų manymu, tai gali užtrukti, kad infliacijoje liks inercijos. (…) Priklausys nuo produktų. Jei apie patį krepšelį, tai gali būti, kad tam tikri produktai atpigs, bet bendrai krepšelio infliacija, kad ji tarkime kristų, kainos labai sumažėtų, mes to nesitikime“, – teigė jis.
Tuo tarpu A. Vizickas teigė, kad Lenkijoje kai kurių produktų kainos jau grįžta į net žemesnį lygį nei prieš pabrangimą.
„Pavyzdžiui, 200g sviestas dabar akcijuojamas 79-85 ct už pakelį. Tuo tarpu Lietuvoje geriausiomis kainomis turime 1,29-1,99 Eur. Ir skambiai pranešame 2-6 proc., kad piginsime pieno produktus. Pavyzdžiui, pienas Lenkijoje kainuoja 59 ct, pas mus 1-2 Eur, kefyras panašiai. Varškės kainos ir žiaurūs skirtumai. Visa tai išdava to, kad sumažėjo kainos eksporte, sumažėjo ir pirkimai ten, reikia kažkur padėti tas atsargas, kurios buvo pagamintos, joms yra galiojimo terminas spaudžiantis, tai jis skatina išmesti į rinką tą produkciją, kol kas dar noras vis dėlto išmesti pakankamai pelningai, dėl to ir yra tokie kosmetiniai dalykai. Aš manau, kad ne už ilgo matysime gerokai mažesnes kainas.
Matome tas pačias tendencijas duonoje – žaliavos, energetika pinga. Realiai duona galėtų pigti, bet gruodžio mėnesį dar turėjo tendenciją brangti. Šiek tiek problematiką matome tame, kad mėsos produktuose turime tam tikrą suspaustą spyruoklę, žaliavos ne pabrangusios, bet į lentynas kainos ateina labai lėtai ir netgi labai nenoriai. Čia yra paaiškinimas viso to, kad mes turime Lietuvoje daug mėsos perdirbėjų, jie užtikrina konkurenciją, vertę vartotojui, ko gal neturime kituose sektoriuose. Čia dar vyksta balansavimas, gal būti brangimas, bet gali tame pačiame lygyje išlikti.
Matome rezervų kiaušiniuose prieš Velykas, bet nežinau, ar tie rezervai pasimatys ir turėsime pigesnius kiaušinius, nes dabar tie kiaušiniai, kurie praeitais metais per Velykas kainavo iki euro, tai dabar 1,79 Eur. Prisidėjo vienas euras. Skirtumas, kuris susidaro prekybos grandinėje – pakankamai didelis, neproporcingai užaugęs ir jį galima atiduoti vartotojui. Bus taip padaryta? Galbūt tam tikra konkurencinė kova ir, jei rinkoje atsiras lyderiai, kurie norės pasiimt vartotojus pas save, jie tai galės padaryti“, – kainų raidą komentavo Pricer.lt vadovas.