„Pasibaigė laikai, kai turėjome infliacijos ir palūkanų stabilumą“, – sako ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Problema reguliuotojui
„Citadele“ banko ekonomistas A. Izgorodinas, paklaustas, ar esame „pasmerkti“ nuolatinei infliacijai, kai Europos Centrinis Bankas (ECB) mėgins išlaikyti kainų augimo tempą ties 2 proc., atsakė, jog ateitis žada kitokių pokyčių.
„Manau, kad esame „pasmerkti“ tam, jog artimiausiu metu infliacijos rodikliai labai stipriai šokinės į apačią ir į viršų. Šiuo metu gyvename pasaulio ekonomikoje, kurią nemaža dalimi lemia geopolitika, o ji visada yra didelio nestabilumo šaltinis.
Tad manau, kad tie laikai, kai infliacija siekė stabiliai 2 proc. ir visi buvo laimingi ir centriniai bankai galėjo iš šono stebėti situaciją, jie pasibaigė“, – „Delfi“ šią savaitę sakė ekspertas.
Manau, kad artimiausiu metu mūsų laukia infliacijos kalneliai
Anot jo, „2 proc. tikslas yra sveikintinas ir logiškas“, o euro zona jį iš esmės pasiekė, tačiau tikėtina, kad laukia naujas infliacijos laikotarpis, nors ir ne toks dramatiškas, koks buvo 2022–2023 metais.
„Iš dalies tai nėra ekonominis komentaras, bet tiesiog iš nuojautos manau, kad artimiausiu metu mūsų laukia infliacijos kalneliai“, – teigia A. Izgorodinas.
Tad pradžioje infliacija euro zonoje gali sulėtėti iki nulio, o kitąmet labiau atsigaunant pasaulio ekonomikai, kainų augimas euro zonoje gali paspartėti.
„Mano nuomonė tokia, kad yra labai didelė rizika, jog metinė infliacija euro zonoje netrukus bus ties nuliu. Tai reiškia, – vėlgi grįžtant prie mano pirminio argumento – pasibaigė tie laikai, kai turėjome infliacijos ir palūkanų stabilumą – šitie laikai pasibaigė ir ateina nestabilumo laikai, nes infliacija euro zonoje artimiausiu metu primins „amerikietiškus kalnelius“, – sako jis.
Pasak ekonomisto, Europos Centrinis Bankas yra ypač nelengvoje situacijoje, nes reikia ne tik valdyti infliaciją, bet ir neleisti stagnuoti euro zonos ekonomikai.
„Sakyčiau, kad Europos Centrinis Bankas šiame kontekste yra sudėtingiausioje situacijoje, nes jeigu mes žiūrėtume į infliacijos rizikas kitais metais, tai jos iš tiesų egzistuoja, bet jeigu mes pasižiūrėtume į euro zonos ekonominį ciklą, čia irgi yra rizikų, nes euro zonos ekonomika šiuo metu yra labai silpna“, – teigia „Citadele“ banko ekonomistas.
„Problema yra ta, kad Europos Centrinis Bankas kitais metais bus tarp kūjo ir priekalo“, – priduria ekonomistas.
Jis primena, kad nuo kitų metų pradžios Vokietijos automobilių pramonės milžinas „Volkswagen“ uždaro dvi gamyklas, o bendrovė „įdarbina 1 proc. visų Vokietijos darbuotojų. Tai yra absoliučiai didžiausias darbdavys tarp visų vokiškų įmonių“.
Lietuvai prognozuoja ryškią kainų pokyčio kreivę
A. Izgorodino vertinimu, dabar infliacija Lietuvoje yra labai arti savo minimumo, bet kitais metais ji gali smarkiai paspartėti (tai yra, jos kreivė šauti aukštyn) dėl kelių priežasčių: nuo 2025 metų sausio Lietuvoje 12 proc. iki 1038 eurų auga minimali mėnesio alga, o tai verslui reikš išaugusius kaštus, kuriuos, tikėtina, bus bandoma perkelti ant vartotojų pečių.
Kiti veiksniai yra sietini su pasaulio ekonomikų atsigavimu ir atitinkamu žaliavų brangimu.
„Kinija, tikėtina, paskelbs apie didesnį ekonomikos skatinimo planą kažkada šių metų pabaigoje. Jeigu tai iš tiesų įvyks, tai kitais metais reikia tikėtis spartesnio Kinijos ekonomikos augimo ir tai taip pat gali paveikti žaliavų kainas ir infliaciją“, – sako A. Izgorodinas.
Europos Centrinis Bankas kitais metais bus tarp kūjo ir priekalo
Palyginti su likusios euro zonos kainų dinamika, Lietuvoje jų pokyčio tempas gali būti lėtesnis arba spartesnis.
„Lietuva yra atskira istorija. Nes Lietuvos ekonomikos ciklas yra gerokai stipresnis. Nepaisant to, kad euro zonos ekonomika stagnuoja, Vokietijos ekonomikos problemos tik gilėja, – Lietuvos ekonomikos augimas iš esmės įsibėgėja ir tik stiprėja. Mes esame visiškai kitame ekonomikos cikle, palyginti su euro zonos vidurkiu. Atitinkamai, mes turėsime visiškai kitą infliacijos trajektoriją“, – sako A. Izgorodinas.
Metinė infliacija Lietuvoje ir euro zonoje:
Tad nors Lietuvoje infliacija jau pasiekė savo „dugną“, artimiausiu metu galima prognozuoti infliacijos paspartėjimą.
„Tai ypač matysime kitų metų rodikliuose: ir dėl padidėsiančių mokesčių ir dėl to, kad pakilo minimali mėnesio alga, ir dėl to, kad apskritai kitais metais Lietuvos ekonomikos ciklas labai stiprės“, – sako „Citadele“ ekonomistas.
Anot jo, Skandinavijos regionas ir Baltijos šalys yra tos valstybės, kurios labiausiai laimės iš palūkanų mažinimo, kadangi čia paskolų struktūroje dominuoja paskolos už kintamas palūkanas.
„Tai reiškia, kad kylant palūkanoms mūsų ekonomikos labiausiai lėtėja, bet Lietuvos ekonomika netgi nesulėtėjo, bet mažėjant palūkanoms mes matysime didžiulį teigiamą poveikį ekonomikos ciklui. O tas teigiamas poveikis ekonomikos ciklui dažniausiai asocijuojasi su aukštesnėmis kainomis“, – teigia A. Izogorodinas.
„Dvi blogybės“ – ko padeda išvengti 2 proc. tikslas?
Europos Centrinis Bankas (ECB) šią savaitę jau trečią kartą iš eilės sumažino bazines palūkanų normas, siekdamas tikslinės 2 proc. infliacijos. Lietuvos banko ekspertai paaiškina, kodėl pasirinkta tokia gairė.
„Europos Centrinis Bankas siekia kainų stabilumo, apibrėžiamo kaip 2 proc. infliacija euro zonoje vidutiniu laikotarpiu. Toks tikslas leidžia sumažinti riziką dėl dviejų blogybių: defliacijos ir pernelyg aukštos infliacijos“, – komentuoja Lietuvos banko Ekonomikos departamento pinigų politikos skyriaus vyresnysis ekonomistas Rokas Kaminskas.
Jis primena, kad defliacija, kaip bendro kainų lygio mažėjimas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti teigiamas reiškinys, tačiau ilgainiui lemia mažesnį ekonomikos aktyvumą (vartotojams svarstant, kad geriau neleisti pinigų, nes vėliau pavyks nupirkti daugiau).
„O tai savo ruožtu lemia mažesnes investicijas, atlyginimų augimą bei užimtumą. Taip pat defliacija apriboja galimybes skatinti ekonomiką mažinant palūkanų normas“, – kalba R. Kaminskas.
Tačiau ir pernelyg didelė infliacija sukelianti nepageidaujamų pasekmių. Ji itin kenkia žemas pajamas gaunantiems gyventojams, kurie turi mažiau investavimo galimybių, nes jų santaupos nuvertėja.
Aukštesnė infliacija labiau svyruoja keldama ekonomikos ir finansų sistemos stabilumo rizikas. 2 proc. infliacijos tikslas padeda apsisaugoti nuo abiejų blogybių
„Aukštesnė infliacija labiau svyruoja keldama ekonomikos ir finansų sistemos stabilumo rizikas. 2 proc. infliacijos tikslas padeda apsisaugoti nuo abiejų blogybių“, – komentuoja ekspertas.
Pasak jo, įprastai infliacijos tikslo siekiama keičiant trumpalaikes palūkanų normas.
„Aukštesnės palūkanos skatina taupyti, lemia mažesnį ekonomikos aktyvumą ir žemesnę infliaciją. Žemesnės – skatina vartoti ir investuoti, todėl didina visuminę paklausą ir infliaciją“, – komentuoja LB atstovas.
Tiesa, pabrėžia jis, pinigų politikos priemonės veikia tik per vidutinį laikotarpį, todėl laikinai infliacija gali nukrypti nuo tikslinio lygio (tai galima matyti infografike aukščiau). Taip yra todėl, kad sprendimai dėl palūkanų normų infliaciją paveikia ne iš karto, sako R. Kaminskas.
Turi pastabų argumentams dėl tikslinės infliacijos
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Leonardas Marcinkevičius primena, kad toks 2 proc. tikslas yra palyginti nesenas, o pirmasis su juo pradėjo „eksperimentuoti“ Naujosios Zelandijos centrinis bankas, vėliau prisijungė vienas iš didžiojo centrinių bankų ketverto – Anglijos reguliuotojas. O štai JAV Federalinė rezervų sistema tokio konkretaus įsipareigojimo neturėjo iki didžiosios finansų krizės 2007–2008 metais.
Jis sako, kad Euoropos Centrinio Banko vėliau prie 2 proc. tikslo pridėta frazė „vidutiniu laikotarpiu“ yra savotiškas atsakomybės nusimetimas, nes esą niekur neapibrėžta, kas yra tas vidutinis laiko tarpas. L. Marcinkevičiaus teigimu, įprastas argumentas dėl stabilaus kainų augimo ties 2 proc. lygiu yra būtent optimalus ir sveikas ekonomikos augimas.
„Neoklasikiniai, neokeinsistiniai modeliai traktuoja, kad 2 proc. yra tas optimalus dydis, kurio reikėtų siekti, norint palaikyti tam tikrą stabilų ekonomikos augimą. Kvestionuočiau, ar tai iš tiesų yra būtina sąlyga turėti ekonomikos augimą, nes, pavyzdžiui, austrų ekonomikos mokyklos požiūriu, tai – toks dirbtinis ekonomikos stimuliavimas“, – sako pašnekovas.
Anot jo, tokiu stimuliavimu ūkio nuosmukiai nustumiami laiko požiūriu, bet tampa gilesni.
Pinigų spausdinimas arba kainų „signalo“ užgožimas neleidžia funkcionuoti sveikai ekonomikai
„Tas pinigų spausdinimas arba kainų „signalo“ užgožimas neleidžia funkcionuoti sveikai ekonomikai: tam tikros krizės arba ekonomikos stabtelėjimai yra būtina sąlyga tam, kad ekonomika vėliau galėtų augti“, – argumentuoja LLRI ekspertas.
Jis kritikuoja ir požiūrį, neva popandeminiu laikotarpiu didžiulę infliaciją sukėlė būtent nutrūkusios tiekimo grandinės. Pasak eksperto, nors ir negalima nepaisyti per COVID-19 pandemiją valstybių uždėtų ribojimų, vis dėlto daug lėmė ir pinigų politika.
„Tiekimo grandinių trikdžiai dažnai pateikiami kaip kažkas tokio, kas sukėlė infliaciją, bet tai yra išdava to, kad žmonės, gaminantys prekes, paslaugas, iš karto negalėjo gauti to signalo, kad kažkokios prekės ar paslaugos poreikis yra didelis ir persiorientuoti į jos gamybą“, – sako L. Marcinkevičius.
Kalbėdamas apie 2 proc. infliacijos tikslą, jis sako, kad tai gali neatrodyti didelis kainų augimas, tačiau ilgesniu laikotarpiu, skaičiuojant nuo euro zonos sukūrimo ir ECB įsteigimo (1998–1999 metais), darosi akivaizdu, kad pinigai smarkiai nuvertėja.
„Jeigu tik 2 proc. per metus – ir tai vyktų tik vienais metais – nieko baisaus nebūtų. Kaip matome, infliacija dažnai net nepasiekdavo tų 2 proc. Bet dabar vidurkis, jeigu įskaičiuotume ir šitą kovidinį periodą, yra daugiau kaip 2 proc.“, – sako L. Marcinkevičius, primindamas popandeminį infliacijos šuolį iki dešimčių procentų.
Jis kartu svarsto, ar ECB neturėtų dabar šiek tiek pakoreguoti, sumažinti savo tikslą, norint, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija siektų būtent 2 proc., nes 2022–2023 metais infliacijos tempas buvo išskirtinis.
Bet, anot jo, kol kas nėra tvirtų ženklų, kad būtų koreguojamas 2 proc. infliacijos tikslas, tačiau belieka tikėtis, jog bus atsakingiau žiūrima į pinigų įliejimą į rinką.
„Tikriausiai vienintelis lūkestis yra tas, kad bent jau tas pandemijos laikotarpio pamokas, kai per daug intensyviai yra prispausdinama pinigų, – kad į tai atsižvelgtų bent jau Centrinis Bankas. Ir nors sako, jog nebereguliuoja pinigų kiekio kaip tokio – suprastų ir pripažintų, kad jų veiksmų pasekmė vis dėlto turi įtakos infliacijai“, – pažymi LLRI ekspertas.