Darbo sutarčių rūšių nustatymas ir jų diferencijuotas reguliavimas – tai galimybė įgyvendinti lanksčias darbo organizavimo formas, kurios šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis didina gyventojų užimtumą, įmonių ekonominį efektyvumą ir konkurenciją.
Darbo kodekse įtvirtintos šios darbo sutarties rūšys: neterminuotos, terminuotos, laikinojo darbo, pameistrystės, projektinio darbo, darbo vietos dalijimosi; darbo keliems darbdaviams; sezoninio darbo.
Terminuota darbo sutartis (Darbo kodekso 67–69 straipsniai)
VDI Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė akcentuoja, kad Darbo kodeksas nedraudžia sudaryti terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams, tik jų negali būti daugiau kaip 20 % visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus.
Terminuotos darbo sutarties ar paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių terminas tai pačiai darbo funkcijai – 2 metai (išskyrus atvejus, kai darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą), skirtingoms darbo funkcijoms atlikti – 5 metai.
Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, jeigu darbo santykiai faktiškai tęsiasi daugiau kaip vieną darbdavio administracijos darbo dieną suėjus terminui.
Laikinojo darbo sutartis (Darbo kodekso 72–80 straipsniai)
Sudarant terminuotą laikinojo darbo sutartį, Darbo kodeksas leidžia nukrypti nuo maksimalių terminuotos sutarties terminų (Darbo kodekso 68 straipsnis) – maksimali trukmė yra 3 metai.
Laikinojo darbo sutartyje, be būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl:
1) darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui bei atšaukimo formos ir tvarkos;
2) darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos;
3) darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui bei darbo užmokesčio už laikotarpius tarp siuntimų dirbti dydžių ir mokėjimo tvarkos.
Vyriausioji darbo inspektorė pažymi, kad laikinojo įdarbinimo įmonės turi atitikti Darbo kodekso 72 straipsnyje nustatytus kriterijus, pateikti prašymą Valstybinei darbo inspekcijai įtraukti į sąrašą, ir tik tada gali vykdyti laikinojo įdarbinimo veiklą.
Pameistrystės darbo sutartis (Darbo kodekso 81–84 straipsniai)
Pameistrystės darbo sutartis sudaroma priimant į darbą asmenį, siekiantį darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją ar kompetencijų pameistrystės mokymo organizavimo forma. Sutartis gali būti dvišalė, t. y. nesudarius mokymo sutarties, arba trišalė, t. y. sudaryta su teisės aktais reglamentuojama mokymo sutartimi dėl formaliojo ar neformaliojo mokymo.
I. Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad pameistrystės darbo sutartis yra terminuota ir maksimalus jos terminas – 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai mokymo sutartyje dėl formaliojo ar neformaliojo mokymo apibrėžiama ilgesnė mokymo trukmė. Vienam darbdaviui tuo pačiu metu galiojančių pameistrystės darbo sutarčių skaičius negali viršyti 1/10 visų galiojančių jo darbo sutarčių skaičiaus.
Projektinio darbo sutartis (Darbo kodekso 89–92 straipsniai)
Projektinio darbo sutartis yra terminuota darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja atlikti savo darbo funkciją konkrečiam projekto rezultatui pasiekti dirbdamas savo nustatytu darbo laiko režimu darbovietėje arba už darbovietės ribų, o darbdavys įsipareigoja už tai sumokėti sulygtą atlyginimą.
Taigi, sudarydamos projektinio darbo sutartį, šalys turi apibrėžti konkretų projekto rezultatą, nustatyti jo pabaigą ar jos nustatymo sąlygas. Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios maksimalų terminuotos darbo sutarties terminą (Darbo kodekso 68 straipsnis) ir terminuotos darbo sutarties pasibaigimo pasekmes (Darbo kodekso 69 straipsnio 2–5 dalys), projektinio darbo sutartims nėra taikomos.
Darbo teisės skyriaus vedėja atkreipia dėmesį, kad projektinio darbo sutartyje papildomai prie nustatyto darbo užmokesčio gali būti nustatytas laikinas darbo apmokėjimas arba darbo apmokėjimas už įvykdytą rezultatą, arba taikomas mišrus būdas.
Darbo vietos dalijimosi darbo sutartis (Darbo kodekso 93–95 straipsniai)
Du darbuotojai gali susitarti su darbdaviu dėl vienos darbo vietos dalijimosi, neviršydami vienam darbuotojui nustatytos maksimalios darbo laiko normos. Darbuotojų darbo laikas nustatomas ir keičiamas pačių darbuotojų susitarimu, o apie darbo laiko paskirstymą tarp darbuotojų ar darbo laiko režimo pakeitimą privaloma informuoti darbdavį tik jam reikalaujant arba, jeigu taip sulygta, darbo sutartyse.
Visgi I. Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad darbuotojų susitarimai ir jų vykdymas negali niekaip paveikti darbuotojų pareigos dirbti darbdaviui pagal sulygtą darbo laiko režimą.
Darbo keliems darbdaviams sutartis (Darbo kodekso 96–99 straipsniai)
Su darbuotoju sudaromoje darbo sutartyje vietoj vieno darbdavio gali būti nurodyti du ar daugiau darbdavių tai pačiai darbo funkcijai atlikti. Jeigu darbuotojo darbo laikas neskirstomas kiekvienam darbdaviui atskirai, t. y. darbuotojas vienu metu vykdo kelių darbdavių užduotis, nustatoma kiekvieno darbdavio apmokama darbo laiko normos dalis. Jeigu sutarta, kad darbuotojo darbo laikas skirstomas, kiekvienam darbdaviui tenkanti darbuotojo darbo laiko norma nurodoma arba darbo sutartyje, arba ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas jam pranešamame darbo grafike.
Darbo keliems darbdaviams sutartyje privaloma nurodyti pirmąjį darbdavį, kuris atliks visas darbdavio funkcijas, susijusias su darbo grafiko sudarymu, darbuotojo pajamų apmokestinimu, socialinio draudimo ir kitų įmokų už šį darbuotoją sumokėjimu, informacijos apie jį pateikimu.
Kiti darbdaviai pirmajam darbdaviui privalo kompensuoti išlaidas pagal jų sudarytą susitarimą, atsižvelgdami į darbo laiką, kurį jiems dirbo šis darbuotojas. Darbo ginčuose su darbuotoju visiems darbdaviams atstovauja pirmasis darbdavys.
Sezoninio darbo sutartis (Darbo kodekso 100 straipsnis)
Sezoninio darbo sutartis gali būti sudaroma sezoniniams darbams atlikti vienam sezonui, kuris yra ne ilgesnis kaip 8 mėnesiai vienas po kito einančių 12 mėnesių laikotarpiu, ar keliems sezonams arba neterminuotai.
Darbo teisės skyriaus vedėja pabrėžia, kad sezoninių darbų sąrašą, sezoninio darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.