Nors nuostata konkreti, vis dėlto neapibrėžtumo bei klausimų darbuotojams ir darbdaviams kelia tai, kiek minimaliai kvalifikuoto darbuotojo atlyginimas turėtų būti didesnis už minimalią algą.
Statistikos departamento duomenimis, pernai spalį Lietuvoje minimalų mėnesinį darbo užmokestį uždirbo 19,2 proc. darbuotojų (12,8 proc. – valstybės sektoriuje; 22,3 proc. – privačiame sektoriuje; dirbę visą ir ne visą darbo dieną). Visą darbo dieną dirbančių ir gaunančių minimalų darbo užmokestį darbuotojų procentas siekia 8,8 proc.
Naujame Darbo kodekse, kuris įsigalios nuo kitų metų pradžios, įrašyta nuostata, kuria pasitelkę ir darbuotojai, manantys, kad dirba kvalifikuotą darbą, gali tikėtis išsivaduoti iš minimalaus atlyginimo gniaužtų.
„Minimalus darbo užmokestis – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai“, – įtvirtinta naujai priimtame Darbo kodekse.
Su portalu DELFI susisiekusi darbuotoja Dalia domėjosi, ar tokia nuostata reiškia, kad darbdavys privalės didinti atlyginimą kvalifikuotam specialistui, gaunančiam minimalų atlyginimą.
„Jei taip, tai kokio dydžio padidinimas jau leis teigti, kad kvalifikuotas darbuotojas nebegauna minimalios algos? Ar užtenka padidinti vos 1 euru, kad atitiktume naują nuostatą? 10 eurų? 10 proc.?”, – domėjosi moteris.
Advokatų kontoros „Jurex“ vadovaujančioji partnerė, advokatė Jurgita Judickienė teigė, kad minėta Darbo kodekso nuostata yra daugiau ginčytina nei suteikia aiškumo.
„Manau, kad įstatymų leidėjas, priimdamas šią nuostatą, nemąstė, kiek darbdaviams reikės didinti atlyginimus ir koks turėtų būti kvalifikuotos darbo jėgos užmokestis. Tai priklausys nuo kiekvieno darbdavio.
Manau, kad greičiausiai bus žiūrima taip, kaip ir dabar: imamas statistinis vidurkis tam tikrame segmente, tam tikroje verslo srityje, priklausomai nuo darbuotojo atliekamos funkcijos, – komentavo advokatė. – Jei kils ginčas, tai bus žiūrima į vyraujantį darbo užmokestį už tokio pobūdžio darbą naudojant kvalifikuotą darbo jėgą“.
Nors naujame Darbo kodekse įvardyta, kas yra nekvalifikuotas darbas, vis dėlto J. Judickienė mano, kad toks apibūdinimas abstraktus.
„Čia vėl darbdaviai turėtų atlikti namų darbus ir vidaus dokumentuose apsibrėžti, jei nori mokėti minimalią algą, ką jie laiko nekvalifikuotu darbu ir kodėl“, – pridėjo teisininkė.
J. Judickienės nuomone, jei darbuotojas bus įsitikinęs, kad dirba kvalifikuotą darbą, tačiau jam mokamas minimalus darbo užmokestis, tai gali būti pagrindu darbo ginčui.
„Tokiu atveju darbuotojas turėtų kreiptis į darbdavį dėl adekvataus darbo užmokesčio nustatymo. Jei darbdavys į prašymą nesureaguos ar sureaguos neigiamai, tada galima kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir prašyti spręsti šį ginčą.
Atitinkamai tikriausiai teismų praktika suformuos tam tikrus kriterijus, kiek turi būti darbo užmokestis didesnis už minimalią algą, kad būtų apmokama kvalifikuota darbo jėga. Bet tai tikriausiai nebus greitai“, – komentavo pašnekovė.
Pavyzdžių jau yra dabar
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos prezidentė Gražina Gruzdienė teigė, kad nuostata, jog už kvalifikuotą darbą neturėtų būti mokamas minimalus atlyginimas, galiojo ir sename Darbo kodekse, tačiau praktikoje nebuvo visada naudojama.
„Ten, kur yra profesinės sąjungos, turi būti darbo apmokėjimo nuostatai – kolektyvinės sutarties dalis. Ten yra įvertina, ką darbuotojas turi mokėti, kokios jo atsakomybės. Turime Lietuvoje ir gerų pavyzdžių. Žinoma, kiekvienoje įmonėje yra skirtingi vertinimai“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė neneigė, kad Darbo kodekse konkrečiau įvardinus draudimą už kvalifikuotą darbo jėgą mokėti minimalų atlyginimą, dalis darbdavių gali kvalifikuotą darbą atliekantiems darbuotojams darbo užmokestį padidinti minimaliai.
„Žinoma įmanoma, kad su mūsų verslo kultūra, padidins atlyginimą 1 euru“, – komentavo G. Gruzdienė.
Vis dėlto pašnekovė pabrėžė, kad kvalifikuotą darbą dirbantys darbuotojai nuo mažiausio atlyginimo buvo apdrausti ir ankstesniame Darbo kodekse Darbo apmokėjimo organizavimo straipsnyje, kur rašoma, kad „darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka, įvertinus profesinę riziką, nustatomi kolektyvinėse sutartyse“.
Tame pačiame straipsnyje nurodyta ir tai, kad „konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse“.
„Tačiau dauguma nesilaikė šių nuostatų, bet jos buvo. Nebuvo taip kategoriškai pasakyta, bet buvo“, – pastebėjo pašnekovė. G. Gruzdienė priminė Trišalės tarybos užsakytą ir parengtą Darbų ir pareigybių vertinimo metodiką, kuria darbdaviai buvo rekomenduojami naudotis.
„Jei darbovietėse būtų kolektyvinės sutartys, gal tuomet nebūtų, kad kas ketvirtas darbuotojas gautų minimalų darbo užmokestį. Minimalus mėnesinis atlyginimas gali būti tada, kai pasiimi lopetą ir kasi ir nereikia jokio pasiruošimo. Jei jau turi pasiruošti, pavyzdžiui, kasininkas – kasos aparatas, pinigų apskaita, tai negali būti nekvalifikuotas darbas“, – pridėjo profesinės sąjungos atstovė.
Vadina vertybine nuostata
Lietuvos darbdavius atstovaujančios Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus teigė, kad Darbo kodekso nuostata, leidžianti mokėti minimalų darbo užmokestį tik nekvalifikuotą darbą atliekančiam darbuotojui, yra tik vertybinė nuostata.
„Yra nuostatos, kurios yra orientacinio pobūdžio ir yra vertybinės nuostatos. Tai čia yra viena iš vertybinių nuostatų. Vertybinės nuostatos yra susijusios su konsultavimusi, su santykiais su profesinėmis sąjungomis, galimybėmis suteikti darbuotojui laiko su šeima ir panašiai“, – kalbėjo jis.
Pasak V. Sutkų, Darbo kodekse pasakoma, kad mokėti minimalų atlyginimą už kvalifikuotą darbą yra netoleruotina ir neteisinga nei ekonominiu, nei socialiniu požiūriu.
„Aš, kaip ir pilietis, kaip ir organizacijos vadovas, šiai nuostatai pritariu. Minimalus atlyginimas ir yra minimalus, kad būtų mokamas už nekvalifikuotą darbą, kuriam nereikia įgūdžių, sertifikatų, patirties, o kvalifikuotas darbas turi būti apmokamas geriau. Tai tokia yra nuostata, o jei pradėsite matuoti litu ar dešimt centų, tai ne apie tai yra kalbama. Nereikia tyčiotis“, – komentavo konfederacijos prezidentas.
V. Sutkus teigė, kad minėta Darbo kodekso nuostata įtvirtinta tam, kad derybose dėl kolektyvinių sutarčių darbuotojai turėtų savo poziciją, todėl profesinės sąjungos turėtų užsiimti ne naujo Darbo kodekso kritika, o bandyti labiau burti darbuotojus į profesines sąjungas.
„Yra atiduotas instrumentas į profsąjungų rankas, kurios diskusijose su darbdaviais turi juos naudoti“, – teigė jis.