Savo viziją šiuo klausimu R. Kuodis pristatė trečiadienį Seime surengtoje konferencijoje „Konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos misija šiuolaikinėje Lietuvoje“.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas pabrėžė, kad kalbėti teisingumo tema nėra lengva.
„Žinoma, sunkiausiai diskutuoti su visiškais nihilistais, kuriems priklauso dauguma liberalų. Jie teisingumo klausimais dažnai propaguoja visišką reliatyvizmą – esą teisingumo paieškos yra bergždžios. Kad tai komunistuojančių veikėjų užsiėmimas, kad pajamų pasiskirstymas visuomenėje pateisinamas toks, koks jis yra ir panašiai“, – susirinkusiesiems kalbėjo R. Kuodis.
Užkrečiamos smegenys
Pranešėjas pasakojo, kad liberalai remiasi tuo, kuo užkrečiamos daugumos studentų smegenys: vyraujančia neoliberalia ekonomikos teorija, kurios išvada iš esmės tokia pati visuose vadovėliuose – kad rinkos ekonomikoje visi gauna tai, ko nusipelnė.
„Tačiau neoliberalizmas ignoruoja ilgą ekonominės minties tradiciją, kuri nuo (XVIII amžiaus škotų ekonomisto – DELFI) Adamo Smitho laikų kalbėjo apie neuždirbtas pajamas. Kalbėta apie tai, ar uždirba pajamas koks nors kilmingasis, kuris staiga užgrobia žemę ir pradeda ją nuomoti kitiems. Tai buvo visiškai legitimūs klausimai, kuriuos teisingumo šviesoje galėjo kelti prieš kelis amžius, o dabar šie dalykai kažkur nustumti ir jų nebesimato“, – sakė jis.
Profesorius sakė, kad reliatyvizmas yra prastas kelrodis ieškant atsakymo į klausimą – kokio teisingumo reikia mūsų visuomenei.
„Jeigu į kiekvieną argumentą pradėsime atsakinėti, kad gali būti ir kitaip, niekuo negalėsime būti tikri, nežinau, ar galėsime dėl ko nors susitarti“, – paaiškino jis.
R. Kuodis pridūrė, jog šiuolaikinė žiniasklaida irgi palaiko neproduktyvų diskursą.
„Kaip sakė žymus ekonomistas Paulas Krugmanas: jei vienas politikas teigia, kad žemė yra apvali, o kitas – kad plokščia, nešališkas žurnalistas turi apibendrinti, jog abi pusės turi savų argumentų“, – dėstė jis.
Laimės ekonomika
R. Kuodis teigė, kad žmonės yra socialiniai padarai, kuriems svarbi ne tik jų asmeninė materialinė padėtis, bet ir teisingumo jausmas.
„Kitaip tariant, žmonės jaučiasi mažiau laimingi, jei mato, kad kiti aplink juos turtėja nepagrįstai. Tada trūksta procedūrinio teisingumo. Jei žmonėms šie dalykai rūpi, tai politikai neturėtų ignoruoti teisingumo problemos. Priešingu atveju jie užsiims dalykais, kurie žmonėms rūpi mažiau ir mes nejudėsime „darnios visuomenės“ link“, – kalbėjo ekonomistas.
Tačiau, jo teigimu, liberalai toliau propaguoja metodologinį individualizmą, kuris iš esmės atsiriboja nuo šių problemų.
„Turbūt geriausiai šią mintį apibendrino (buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė – DELFI) Margaret Thatcher, kuri sakė, kad nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Bet empirinės studijos, žmonių klausiančios, ar jums svarbu bendruomenė, ar vertinate save kaip individualų vienetą, jos narį, paneigia metodologinį individualizmą“, – tvirtino R. Kuodis.
Jis sakė, kad neįmanoma per tokį individualistinį požiūrį suvokti Lietuvos.
„Taip, pajamų vidurkis po įstojimo į Europos Sąjungą didėjo bene sparčiausiai regione, tačiau kiti visuomenės būklės indikatoriai rodo, kad tai nelabai padeda. Žmonės emigruoja sparčiausiai ES, pajamų nelygybė yra milžiniška, procedūrinio neteisingumo (korupcijos) yra per akis. Turime katastrofišką būklę su socialiniu kapitalu, kuris apima žmonių tarpusavio ryšius, požiūrį į valstybės institucijas“, – vardijo pranešėjas.
R. Kuodis teigė, kad jo daug metų Lietuvoje populiarinama laimės ekonomikos teorija tuo ir pranašesnė už neoliberalią, kad nežiūri į visuomenės progresą taip siauriai.
Nežinojimo uždanga
Seime surengtoje konferencijoje R. Kuodis pasiūlė pasinaudoti JAV filosofo Johno Rawlso minties eksperimentu, vadinamu „nežinojimo uždanga“.
„Jame klausiama, dėl ko susitartų hipotetinė visuomenė, jei nieko nežinotų nei apie savo lytį, nei odos spalvą, nei įgytus gebėjimus, tėvų pajamas – nieko. Tačiau jie žino, kad realiame gyvenime šiose dimensijose bus didžiulė įvairovė. Kadangi šie žmonės neturi galimybės pamatyti, kas jų laukia – ar jie laimės, ar pralaimės dėl diskriminuojančių institucijų, jie susitartų dėl kuo teisingesnių visuomenės gyvenimo principų, tačiau be visiškos lygybės, nes supranta, kad visiška pajamų lygybė niekam nesukurtų paskatų kurti“, – eksperimento esmę atpasakojo jis.
Profesorius teigė, jog tokia hipotetinė visuomenė greičiausiai susitartų dėl kuo lygesnių starto sąlygų. Taip pat – kad būtų kuo mažiau diskriminuojami tie, kuriems nepasisekė su odos spalva, lytimi ar tėvų pasirinkimu.
Praktinėje politikoje, anot R. Kuodžio, tai reikštų susitarimą dėl gana stačių progresinių pajamų ir turto mokesčių ir to, kad pajamos ir turtas turėtų būti uždirbami kuo sąžiningiau, nelipant per kitų galvas.
„Tokia visuomenė susitartų dėl efektyvios socialinio saugumo sistemos, kad žmonės patirtų kuo mažiau streso dėl savo ateities gyvenant liberalios demokratijos kapitalizmo sąlygomis“, – sakė jis ir pridūrė, jog Skandinavija turi visus šiuos institutus ir ten socialinio kapitalo lygis yra milžiniškas.
Tikroji įtampos dimensija
R. Kuodis sakė, jog Lietuvoje diskusija šiais klausimais yra paviršutiniška ir nebrandi.
„Diskutuojantys teisingumo klausimais iškart aplipdomi marksistų ar leninistų etiketėmis, esą jie nori supriešinti neturtingus ir turčius. Tačiau jei rimtai kalbėtume apie šiuos reikalus, tada pamatytume, kad tikroji įtampos dimensija yra ne kažkoks primityvusis elitas prieš prastuomenę, bet nepagrįstai turtingi prieš nepagrįstai neturtingus“, – dėstė jis.
Ekonomisto manymu, jei politinės partijos pereitų į tą teisingą dimensiją, jos gana lengvai susitartų dėl elementarių dalykų: kad korupcija yra blogis ir Lietuvoje jos smarkiai per daug, kad mokesčių vogimas yra blogai, kad turtėjimas per machinacijas viešuosiuose pirkimuose ar nusiperkant įstatymus yra blogai.
„Taip pat galėtume sutarti, kad „gyvulių ūkis“ mokesčių sistemoje yra demoralizuojantis, kad biudžetas, kuris praktiškai mažiausias ES, yra daugybės išvestinių problemų šaltinis. Mažas šalies biudžetas reiškia, kad, pavyzdžiui, pensijoms procentais nuo BVP skiriama dvigubai mažiau už ES vidurkį. Tai yra tiesioginis skurdo ir nelygybės šaltinis. Manau, kad jis yra neteisingas“, – aiškino R. Kuodis.
Tuo metu kitoje pusėje jis mato kitą „gyvulių ūkį“, kur vagiantys arba lengvatas turintys nepagrįstai turtėja, nes jie neteisinga dalimi prisideda prie visuomenės gėrybių finansavimo.
„Turbūt sutartume, kad nepotizmas nesuderinamas su lygiomis galimybėmis prie starto linijos. O kiek jo turime viešajame (ir netgi privačiame) sektoriuje! Nepotizmas labai mažina socialinį mobilumą tų, kurie galbūt yra gabūs, išsilavinę, bet neturi pažinčių ar įtakingų užtarėjų, sakykim, tarp politikų“, – kalbėjo pranešėjas.
R. Kuodis taip pat sakė, jog galėtume sutarti, kad socialinės apsaugos sistema turėtų padėti žmogui gyvenime kuo pilnavertiškiau atsiskleisti, o ne tik nenumirti iš bado.
„Skurdo riba turi atspindėti ne tik minimalią pajamų ribą, bet ir kitas tavo galimybes pilnavertiškai atsiskleisti. Kitaip tariant, žmogus turi turėti minimalų krepšelį, kuriame būtų mobilumas (galimybė keliauti į darbą, biblioteką ar švietimo įstaigą), galimybė turėti elementarų kompiuterį ar telefoną“, – sakė ekonomistas.
Jis tvirtino, kad kol nepasistūmėsime šiame fronte, toliau virkausime dėl pasekmių: emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, patyčių, nepasitikėjimo vienas kitu ir valstybės institucijomis.
„Tai yra tikrieji visuomenės būklės indikatoriai, o ne kokie nors siauri ekonominiai rodikliai, kurių didėjimu patogiai pasirenka pasigirti valdantieji, kai daugiau nėra kuo džiaugtis“, – apibendrino R. Kuodis.