Apie tai, kokios mūsų gynybos pramonės perspektyvos laidoje „Verslo požiūris“ kalbėjomės su Vidmantu Janulevičiumi, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu, Vaidu Sabaliausku, Lietuvos gynybos pramonės asociacijos direktoriumi ir Karoliu Šimu, „Agrokoncerno grūdų“ generaliniu direktoriumi.
„Gynybos pramonėje galioja šiek tiek kitos taisyklės nei įprastinėje. Gamintojas eina arčiau kliento. Ginklų paklausa auga ir jie finansuojami iš ES biudžeto. Gamintojai Lietuvą renkasi neatsitiktinai. Tai ne tik „Rheinmetall“ ir šis procesas parodo, jog pas mus nėra taip nesaugu, kaip garsiai kalbame“, – dėlioja Vaidas Sabaliauskas, Lietuvos gynybos pramonės asociacijos vadovas ir siūlo politikams susitarti, kaip mes apibūdiname mūsų šalį, kad patirtume kuo mažiau žalos.
Pasak V. Sabaliausko, pas mus ateina įmonės su gana ilga istorija ir žino kokia bus ateitis. Niekas nesitiki greitos karo Ukrainoje pabaigos. Tai 3-5 metai. Po to reikės dešimtmečio kol bus atstatytos atsargos.
„Naujos gamyklos bus statomos diegiant naujausias technologijos, robotizaciją, dirbtinį intelektą. Savikaina bus mažesnė ir dėl to jos turės didesnę galimybę išlikti kai paklausa sumažės“, – prognozuoja V. Sabaliauskas ir pastebi, kad nors teoriškai pas mus jau ir dabar turim įmonių, kurios galėtų gaminti sviedinius, tačiau praktikoje susidurtume su daugybe technologinių problemų. Bet kokius šaudmenis, kalbant ūkiškai, galima gaminti bet kokiame garaže, tačiau jie nebus kokybiški. Tokių niekam nereikia. Rusai pirko amuniciją iš Šiaurės Korėjos, tačiau šaudmenys nesprogstantys, netikslūs.
V. Janulevičius pritaria, kad didžiausios plėtros perspektyvos šiandien gynybos pramonėje. Užtenka vien pažiūrėti į jų pelningumą. Vokiečiai ir prancūzai skaičiuoja 80 proc. pelningumą. „Normalioje“ pramonėje tai neįsivaizduojama. Be to, jei kokybiškas sviedinys karo pradžioje kainavo 6-7 tūkst. eurų, dabar 2 tūkst. eurų, o jo savikaina 800 eurų.
„Mes turime eiti į šią sritį. Dešimtmečiui darbo turime, tačiau tik metalo gaminiais nieko nenustebinsime. Reikia kurti naujas technologijas. Pavyzdžiui, nors daug kas pavargo klausyti pasakojimų apie lazerius, tačiau mes šioje srityje stiprūs ir galėtume specializuotis kovos su dronais srityje“, – siūlo V. Janulevičius. Mums užtektų pajėgumų šioje srityje, nors ji ir nėra nauja. Tačiau verslams reikia jungtis ir dirbti bendrai, nes kol kas esame puikūs subrangovai, bet negaminame galutinių produktų.
„Jungtis reikia ir tai naudinga. Turime daug pavyzdžių, kai įmonė kuria produktą, keliose srityse šioks toks specialistas, tačiau produktas būtų kur kas geresnis jei komponentus gamintų specializuotos įmonės. Deja, kol kas verslas pas mus atsargiai žiūri į susijungimus ir bendrą darbą. Pirmiausia dėl indėlio ir pelno pasiskirstymo. Neturime tradicijos, nors vokiečiai tuos pačius tankus gamina keliose įmonėse ir pasidalina pinigais, darbais ir technologijomis. Pas mus net panašių pavyzdžių nėra“, – pripažįsta V. Sabaliauskas.
Be to, trūksta ryžto iš krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės. Galbūt ne visada ir tiksliai žinoma, ko reikia.
