Nacionaliniu švietimo susitarimu iki 2030 m. siekiama patobulinti ugdymo sistemą, vis tik susitarimo projektas sulaukia nemažai kritikos strėlių. Naujoje „Verslo požiūrio“ laidoje buvo diskutuojama, kokios turėtų būti ambicijos keičiant švietimo sistemą ir kaip ugdyti jaunus žmones, kurie į darbo rinką jau ateitų pasiruošę ir taip prisidėtų prie Lietuvos ekonominio augimo.
Diskusijoje dalyvavo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja, edukologė prof. dr. Vilija Targamadzė, verslininkas, statybų bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis ir švietimo ekspertas dr. Simonas Šabanovas.
(Ne)išsprendžiamos švietimo problemos
Diskusiją vardydamas švietimo sistemos problemas pradėjo dr. S. Šabanovas: „Yra ir teigiamų dalykų švietime, reikia tuo pasidžiaugti. Turime ir trūkumų: yra atkrentančių mokinių, yra tų, kurie nebaigia mokyklos, kurie netęsia studijų nei profesinėje mokykloje, nei kolegijoje, nei universitete. Vis akcentuoju dėmesį į tokį paprastą dalyką – ko mes tikimės iš busimų vaikų darbo rinkoje? Ar jie mokyklose gauna tai, ko tikisi darbdaviai, ko tikisi universitetai ir kiti?“. Laidos svečias įsitikinęs, kad Lietuvai pirmiausia svarbu turėti švietimo ambiciją, kuri apibrėžtų kokio švietimo siekiama.
Prof. dr. V. Targamadzė sako, jog švietimo problemų sprendimą reikia pradėti nuo vaiko pažinimo, tik tada bus tinkama sąveika tarp mokytojo ir mokinio. „Jeigu problemų buvo dirbant su Z karta, tai reikėtų pažinti ir nedirbti su „nepažįstamais skraidančiais objektais“, – skambiai alfa kartos vaikus pavadino „Delfi TV“ viešnia pridėdama, kad vertėtų pagalvoti apie švietimo personalizavimą, naujųjų technologijų panaudojimą. Pasak jos, svarbu nepamiršti ir susidėlioti tikslų bei siekiamybių – jos leis pamatyti, kokias ambicijas šiandien šalis turi.
A. Avulis dalinosi, kokias problemas jis, kaip verslo atstovas, mato švietime: „Norėtųsi, kad tie, kas ateina į darbo rinką imtų ir dirbtų. Labai dažnai tenka paimti jauną žmogų ir pradėti naują universitetą – mokinti jaunus žmones ugdyti gebėjimus. Nes mokykloje, universitetuose pakankamai mažai dėmesio skiriama gebėjimų ugdymui – jie gauna daug žinių ir tai yra gerai, bet jie visiškai nežino ir nesupranta kaip išugdyti gebėjimus spręsti įvairius klausimus, problemas, kaip kurti naudą kompanijai, naudą vartotojui.“ Todėl, „Hanner“ vadovo nuomone, mokymą reikėtų kreipti gebėjimo ugdymo kryptimi, įtraukti daugiau praktinių užsiėmimų.
Nacionalis susitarimas – ne nacionalinis?
Kad pokyčiai švietimo sistemai reikalingi – akivaizdu. Apie tai kalbama daug. Nacionalinio švietimo susitarimo projektas taip pat yra parašytas. „Verslo požiūrio“ laidos vedėjai pasiteiravus, kaip prof. dr. V. Targamadzė jį vertina, laidos viešnia teigė, jog: „Tai nėra nacionalinis susitarimas dėl švietimo, nes nacionalinis susitarimas dėl švietimo turėtų apimti daugiau grupių ir turėtų būti daugiau diskusijų. Dabar jis vadinasi politinių partijų susitarimu. Iš tiesų, ten yra gerų dalykų. Tarkime, dabar ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko 46 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų – kad lankytų apie 70 proc., taip pat lygios stojimo į aukštąsias mokyklas galimybės, ambicija padidinti stojančiųjų į profesinį mokymą skaičių.“ Visgi, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja ne tik vardijo teigiamus aspektus, bet ir pabrėžė – diskutuotinų klausimų yra.
Švietimo ekspertas dr. S. Šabanovas sakė: „Pasigendu platesnio požiūrio, didesnio susikalbėjimo ir tam tikrų žinių iš verslo – paskatinimų ir susitarimų. Daug smulkmenų, bet jos neateina į vieną sistemą. Iš nacionalinio švietimo susitarimo tikiuosi, kad mes galėsime pradėti eksportuoti švietimą, gal būsime tie, kurių konkurencinis mūsų pranašumas bus švietimas. Kai mes turėsime kuo didžiuotis, o ne tik smulkius dalykus – palopymus, tada ir mūsų perspektyva bus didesnė.“
Jam pritardama V. Targamadzė kvietė nemanipuliuoti skambiomis frazėmis kaip „ugdymo kokybė“ ir nepamiršti, kad į švietimą reikia žiūrėti kaip į investiciją.
„Čia labai svarbi detalė, kad vieni kitus girdėtų – galima pakviesti, galima sudalyvauti, galima pakalbėti, bet tuo viskas ir baigiasi. Tai yra pastatoma varnelė, kad mes susirinkome, aptarėme, pakalbėjome, o kas toliau? O toliau mes vėl darome tai, kas mums atrodo reikalinga ir teisinga“, – sako A. Avulis, paklaustas, kiek nacionalinio susitarimo priėmimo procese turėtų dalyvauti verslas.
Sumaištis Lietuvos švietime
Šiandien, pasak statybų bendrovės vadovo, kai verslas prašo inžinerijos specialistų, švietimo sistema ir toliau ruošia humanitarus, tad vyras kviečia girdėti, ką sako verslas, siūlo stebėti vaikų stipriąsias puses ir pagal tai kryptingai ugdyti jų gebėjimus.
Švietimo ekspertas S. Šabanovas komentuoja, kokių įrankių reikia kokybiškam bendrajam ugdymui: „Manau, kad pirmiausia mokytojai, tėvai, mokiniai turi žinoti, kur jie juda – kokia ta sistema. Kitas dalykas – nuo pradinių klasių turime ugdyti ne žinias, o būtent kompetencijas – reikia parodyti praktinius dalykus, kuo daugiau dalykų mokykloje turi būti praktinių: kuo daugiau laboratorinių darbų, į lauką išėjimų, pradinėje mokykloje, pavyzdžiui, nusipirkti bananų ir sumokėti, suskaičiuoti. Kad mokytojas ateitų reikia ne tik atlyginimo, reikia ir pašaukimo, ir naudotinų priemonių, reikia kalbėti, bendrauti – į Lietuvos švietimo sistemą turi ateiti pagarbus bendravimas – su mokytoju, vaiku, būsimais darbdaviais.“
S. Šabanovo išskirti aspektai privačiose mokyklose jau yra taikomi. V. Targamadzė, paklausta ar privačioms mokykloms nereikėtų suteikti daugiau galios, atsakė, jog privačių mokyklų nereikėtų demonizuoti – reikėtų stiprinti valstybines mokyklas ir kartu padėti privačioms mokykloms. Svarbu turėti bendrą ambiciją: „Apskritai, švietime labai daug sumaišties, todėl, kad mes neturime visuminės vizijos, mes neturime strategijos kaip ją įgyvendinti. Priimamos strategijos, nugula, vėl ateina kažkokia jėga ir į kitą pusę metą.
Mes turime turėti stabilumą, jeigu norime pasiekti, turime žinoti, ko siekiame ir kokia yra ambicija. O dabar – sumaištis.“ Ji pamini, kad labai dažnai priimami neapgalvoti sprendimai, pavyzdžiui, dėl bendro ugdymo programų, kurios vis dar nėra priimtos, skaitmenizuoto ugdymo turinio, kurio yra nepakankamai ar galimo nepasiruošimo nuotoliniam ugdymui.“
Ko reikia, kad į darbo rinką įžengęs žmogus būtų pasiruošęs?
„Delfi TV” laidos vedėja A. Avulio teiravosi, kokias tendencijas apie į darbo rinką ateinančius jaunus žmones jis mato. „Hanner“ vadovas sakė pastebintis, jog šiandieninis jaunas žmogus puikiai sugeba surasti informaciją, tačiau nežino, ką su ja galima nuveikti. Todėl praktinių gebėjimų ugdymas, jo nuomone, turėtų būti pats pirmiausias žingsnis siekiant, kad į darbo rinką jauni žmonės ateitų jau pasiruošę. Taip pat ir profesinė orientacija – ji mokiniams turėtų būti pasiekiama mokyklose, kad eidamas į universitetą žmogus jau žinotų savo kryptį.
Lietuvoje karjeros ugdymui skiriami dideli pinigai, tačiau jie, atrodo, jaunuoliams savo krypties pasirinkti nepadeda. Dr. S. Šabanovas paaiškina, kodėl taip vyksta: „Nereikia ruošti nuo 15 ar 16 metų, reikia kalbėti nuo jau nuo priešmokyklinio ir nuo pradinio ugdymo. Reikia, kad mokinys gebėtų pats priimti sprendimus. Ir šitoje vietoje mes to neturime – mes neišsikėlę tokio tikslo.“ Švietimo specialistas sako, kad tai pasiekti galima pasitelkiant naujas priemones, metodus ir svarbiausiai, nusprendžiant ko Lietuvos švietime siekiama.
„Mums švietime trūksta ekspertų, ekspertai analizuoja, argumentuoja, pateikia įžvalgas, prognozuoja. Ko reikia? Reikėtų ekspertus kviesti, o ne tuos, kurie linksi galvomis ir pritaria. Ir tada, jeigu mes gerai sumodeliuotumėme programas, bus teisingai sudėtos kompetencijos. Alfa kartos vaikas visada klaus ir prasmės, ir kokie yra atradimai, ir ko reikia, tada reikės ir mokytojams padėti pasirengti dirbti kitaip – reikės apmokyti, kaip jie galėtų dirbti,” – įžvalgomis apie švietimo sistemos trūkumus dalinasi V. Targamadzė ir priduria: „Mes pirma sėjame, o po to ariame dirvą – niekada nebus gero derliaus.”
A. Avulis dalinasi, kad verslas šiandien pats pasiima dalį švietimo ant savo pečių – praktikų, mokymų, perkvalifikavimo pagalba jaunus žmones ugdo tais specialistais, kurių jiems reikia. „Bus tam tikros programos, kur studentus paimame, rengiame, ruošiame, jie lygiagrečiai mokosi, baigę pradeda darbą iš karto būdami gero lygio specialistai,“ – netolimos ateities planais dalijasi jis.