Vaikystėje laiką leisdavo tarp žaislinių mašinėlių
Laura pasakoja, kad vaikystėje ji niekada nežaisdavo su lėlėmis, o tvarkyti ir ardyti žaislines mašinėles jai buvo kur kas įdomiau. „Tėvai turbūt galvojo, kad užaugus būsiu ir rengsiuosi kaip berniukas, tikrai labai pergyveno dėl to. Kai man buvo 12 metų, padovanojo tokią didelę lėlę, bet man ji nepatiko, buvo neįdomi ir kaip ir kitas savo lėles, atidaviau ją sesei“, – prisimena pašnekovė.
Nuo mažų dienų Laura lydėjo ne tik meilė automobiliams, bet ir didelis noras būti verslininke. „Visą laiką būdama mažytė sakiau, kad būsiu verslininkė. Čia turbūt buvo labai didelis noras dirbti sau, turėti laisvę, galimybę planuotis. Pasirodo, kad dirbdamas sau tu dirbi 24/7 – tiek tos ir laisvės“, – juokiasi jauna moteris.
Romantiška pažintis lenktynių trasoje
Svajonė tapti verslininke pradėjo pildytis nuvykus pasižiūrėti automobilių lenktynių, kuriose Laura suprato, kad nori būti viso to dalimi.
„Lenktynėse susipažinau su vienos komandos atstovu. Mums besikalbant pasakiau jam, kad noriu dalyvauti šioje veikloje, nors to žmogaus net nepažinojau. Reikia kartais drąsos nebijoti ir pabandyti, niekas per galvą neduos. O kiek vėliau lenktynių trasoje sutikau ir savo vyrą, kuris buvo kitos komandos inžinierius“, – prisiminimais dalijasi moteris.
„Prižiūriu, kad viskas būtų sustyguota, sureguliuota, kad visi būtų pavalgę, sotūs, laimingi. Jeigu yra kažkoks reikalas su teisėjais, ar reikia išsiaiškinti tam tikrą įrašą, ar kokios detalės reikia čia ir dabar, aš tikrai su savo turima komunikacija labai greitai išsprendžiu tas problemas. Nepamirštu palaikyti ir geros nuotaikos mūsų komandoje“, – šypsosi moteris.
Laura sako, kad Lietuvoje trūksta kokybiškų trasų žiedinėms lenktynėms, todėl treniruotis ir lenktyniauti dažnai tenka užsienyje. Kartu su lenktynių komanda teko lankytis Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje – sąlygos lenktynėms čia yra kur kas palankesnės.
„Noriu ir pati išmokti važiuoti trasoje. Tikrai netapsiu profesionalia lenktynininke, bet noriu, kad būtų smagu, nes nemažai savęs atidaviau tame darbe“, – svajonėmis dalijasi pašnekovė.
Autoserviso įkūrimas ir iššūkiu tapę klientai
Moteris neslepia, kad verslo pradžia buvo sunki, teko susidurti ir su patirties trūkumu tam tikrose situacijose, ir su asmeniniais pykčiais, kai nesutapdavo Lauros ir jos vyro nuomonės versle.
„Su vyru pykomės beprotiškai daug. Iš esmės ir vienas kito dar nepažinojom, o verslą pradėjom kartu, abu turėjom skirtingas matymo perspektyvas. Man atrodė vienaip, jam atrodė kitaip. Negalėjom kartu priimti tam tikrų sprendimų, darėme ir klaidas, bet jos yra patirtis, kurios parduotuvėje nenusipirksi“, – juokauja Laura.
Laura sako, kad sunkiausia šio darbo dalis yra žmonės – tiek darbuotojai, tiek klientai. Verslininkė vadovaujasi taisykle, kad žmonėmis reikia pasitikėti, tačiau visada reikia tikrinti. Laura tikina, kad jai patinka mokyti naujus darbuotojus ir dalintis savo patirtimi, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie nenori priimti pastabų.
„Dažniausiai ateina dirbti jauni žmonės, kurie galvoja, kad jie jau labai daug žino ir moka. Pasitaiko ir tokių, kurie tavo pastebėjimų nesiklauso, nes galvoja, kad žino daugiau už tave. Ir tada pasidaro labai sunku, kenčia kokybė“, – aiškina moteris.
Su panašiu požiūriu teko sulaukti ir klientų, kurie neretai siekdavo apkaltinti darbuotoją ir iš to pasipelnyti. Laura sako, kad teko patirti nemalonių situacijų, kai išvažiavus iš serviso klientui sugenda kita mašinos detalė – tokiais atvejais autoservisas prisiimdavo atsakomybę už tai, ko nesugadino.
Stereotipai darbe ir nauja verslo idėja
Paklausta, ar teko sulaukti nemalonių pastabų dėl to, kad moteris dirba šį darbą, Laura sako, kad tokių komentarų yra girdėjusi, tačiau kur kas daugiau sulaukia malonių atsiliepimų.
„Faktas, kad yra tų vyrų, ypač gal vyresnių, kurie yra labai seksistiški. Aš stengdavausi nesivelti į tokius pasakymus, nes man atrodo, kad tokių žmonių jau nepakeisi. Bet iš tikrųjų daugiau buvo gražios patirties, kai sakydavo, kad smagu matyti moterį autoservise ir džiaugdavosi, kad moterys tai išmano. O jeigu būdavo tokių klientų, kurie norėdavo bendrauti būtent su vyrais, aš nesureikšmindavau, jeigu nori – prašom, bendrauk su mechaniku vyru.“, – sako Laura.
„Jurbarke labai reikia tokios vietos, kadangi praktiškai nėra kur išgerti kavos, o ir darbo vietų trūksta. Daug žmonių iš mažų miestelių ir išvažiuoja dėl to, kad nėra kur dirbti. Manau, kad darbo vietas reikia sukurti, jeigu yra galimybės ir noras, o kai yra noro, galimybės visada atsiranda. Galbūt pavyks išlaikyti kažkiek ir automobilių tematikos – kalbu apie dizainą. Planas yra sukurti vietą, kurioje žmonės galės jaukiai atsigerti kavos, suvalgyti sumuštinį ar bandelę“, – apie ateities planus pasakoja Laura.
Moteris teigia supratusi, kad yra kūrybininkė, kuriai patinka dirbti su žmonėmis, dalintis patirtimi ir bendrauti, o visą sukauptą patirtį Laura žada investuoti į naująjį verslą.
„Supratau, kad reikia bandyti, nes jeigu nepabandysi – niekada ir nesužinosi. Vieną kartą tau gali pasisekti, kitą galbūt ne, bet čia ir yra gyvenimas, jis visą laiką yra aukštyn žemyn, kaip sinusoidė. Šiuo metu noriu kurti ir nesustoti“, – sako ji.
Laura yra puikus pavyzdys, skatinantis kitus jaunus žmones siekti savų tikslų ir nepasiduoti nesėkmėms.