Kas svarbiausia renkantis pirmąjį darbą ar praktiką?
ISM universiteto rektorius Dalius Misiūnas dalijasi savo vadovaujamos aukštosios mokyklos patirtimi: apie trečdalis studentų pirmuosius darbus susiranda jau antrame kurse, trečiame dirba du trečdaliai, o baigdami ketverių metų trukmės studijas dirba jau didžioji dalis studentų. Ir priežastys tam gali būti visos paminėtos. Visgi D. Misiūnas pabrėžia – nepriklausomai nuo darbinimosi motyvo, rinkdamasis kiekvienas turėtų atsakyti į klausimą, kokį pagrindą tolesnei karjerai savo pasirinkimais tikisi susikurti.
„Darbą šiandien gauna visi, kas nori dirbti, – neabejoja ISM rektorius. – Bet visada reikia prisiminti, kad pirmojo darbo pasirinkimas tikrai turi įtakos tam, kaip ji tęsis, kaip kils ir kur nuves.“
Pasak D. Misiūno, čia didžiulę reikšmę turi tinkamas kriterijų pasirinkimas. Daugelis ISM studentų linkę iškart rinktis veiklą, kuri leistų panaudoti universitete įgytas žinias ir kreiptų į jų planuojamą karjerą. Pozityviai vertindamas tokią kryptį, ISM rektorius pažymi dažnai matantis klaidą, kai pirmas darbas pasirenkamas pagal atlygį: „Tai labai pavojingas kriterijus, nes karjeros pradžioje svarbiausia yra su kuo dirbsi, kokioj aplinkoj dirbsi, kiek skirtingų patirčių patirsi ir kiek projektų išbandysi“.
Bandymas iškart taikyti į karjeros perspektyvą, anot D. Misiūno, toks pat teisingas kaip ir sprendimas pirmiausia padirbėti baristu ar padavėju – jei, „pasimatavęs“ galimą užimtumą, supranti, kad nori išsaugoti laiko ne tik kokybiškoms dieninėms studijoms, bet ir studentavimui.
„Studijų metai skirti visapusiškam augimui ir čia labai svarbus skirtingų veiklų balansas. Juk vis dėlto tai trumpi mokymosi metai, po kurių į darbo rinką pasinersime 40-čiai ar net 50-čiai metų“, – pranešime žiniasklaidai atkreipia dėmesį ISM rektorius. Jis primena, kad pasaulyje yra universitetų, kurie studijų metais dirbti draudžia išvis ar leidžia tik vakarinį, tai yra, postudijinį, darbo laiką.
Ką papasakoti darbdaviui, jei CV dar visiškai tuščias?
Tad ką daryti studentui, kuris jau apsiprato su universitetinio gyvenimo rutina ir pradeda dairytis darbo ar bent jau praktikos galimybės? SEB grupės paslaugų centro Finansinės veiklos plėtros departamento vadovė Dovilė Endriukaitytė puikiai žino pirmųjų darbų ar praktikos ieškančių studentų baimes – kai darbo patirties grafa dar tuštutėlė, įgūdžių beveik nėra, o ir paties norai ne iki galo aiškūs.
Visgi darbdaviui vertingos nuorodos gali būti ne tik kandidato studijuojama specialybė ir aukšti studijuojamų dalykų pažymiai, bet ir savanorystės patirtys ar darbas studentų atstovybėje. Vadinamieji „minkštieji gebėjimai“ – galimybės dirbti komandoje, asmeninės savybės, irgi yra tie duomenys, kurie svarbūs renkantis darbuotoją.
„Mūsų universitete nuo pirmųjų metų studentai turi karjeros planavimo ir asmeninio tobulėjimo kursą, kur pagrindinis akcentas yra minkštųjų gebėjimo poreikio identifikavimas ir trūkstamų kompetencijų ugdymo suplanavimas. Universalumas mūsų besikeičiančioje nedidelėje rinkoje yra vertybė. Požiūris ir gebėjimas mokytis nuolatos, atvirumas pokyčiui ir atsparumas, gebėjimas patirti tame ne tik stresą, bet ir sukurti galimybių, nebijojimas nežinomybės yra tie įgūdžiai, kurių nori darbdaviai“, – teigia D. Misiūnas.
„Per darbo pokalbius tikrai klausiame apie vaidmenis grupėje, bet tai nereiškia, jog neturime puikiai savo pareigas atliekančių intravertų ir individualistų. O geriausiai juk dirba tos komandos, kuriose yra įvairių žmonių“, – sako D. Endriukaitytė.
Kodėl įmonėms jau šiandien verta investuoti į darbuotojų įvedimo procesus
Darbuotojų atrankose aktyviai dalyvaujanti D. Endriukaitytė pripažįsta – jei kalba vyksta ne apie trumpą praktiką, per darbo pokalbius stengiamasi išsiaiškinti ir tai, kiek ilgalaikis gali būti šis bendradarbiavimas: juk kiekvieno darbuotojo įvedimas įmonei kainuoja ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų resursų.
Bet ji visiškai sutinka su ISM rektoriumi – didelį darbuotojų poreikį turinčios įmonės jau šiandien privalo investuoti į pagalbos naujiems kolegoms, supažindinimo su darbu procesus: į jų optimizavimą, į masto ekonomijos taikymą, nes darbuotojų migracija ne retės, o tik dažnės.
Sausio mėnesį paskelbusi kvietimą į banko Finansų programą karjerą pradedantiems specialistams, D. Endriukaitytė per kelis mėnesius iš 100 kandidatų po pokalbio su dvidešimčia iš jų atsirinko septynis. Balandį jie jau pradėjo darbus, o integracija vyksta pagal patvirtintą programą, rūpinantis, kad naujų darbuotojų integracija netaptų dideliu krūviu atskiriems skyriams ar komandoms.
Restoranų sektorius laikosi ant studentų pečių
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė pripažįsta, kad restoranų sektorius, pildydamas padavėjų poreikį, pirmiausia laikosi ant studentų pečių. Ir čia jie laukiami nuo pirmo kurso.
„Studentams patrauklus restoranų sektoriaus lankstumas – tai tas verslas, kuris gali užtikrinti prie studijų priderintą grafiką. Tad gerai abiem pusėms – ir studentui, kuriam reikia prisidurti prie stipendijos, ir verslui, nes ateina protingi vaikai“, – komentuoja E. Šiškauskienė.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė linkėtų kiekvienam jaunuoliui padirbėti padavėju: „Tai yra labai gera bendravimo mokykla, kartais padedanti sumažinti ir ego, nes klientas teisus net tada, kai neteisus“.
Ji sutinka – restoranų svečiai galėtų sakyti, jog daugiau dėmesio galėtų būti skiriama jaunųjų darbuotojų įgūdžių formavimui: „Išties anksčiau mokymams buvo skiriama daugiau dėmesio. Bet darbdavių požiūrį galima paaiškinti tuo, kad dabartinė jaunoji karta nepasižymi lojalumu. Pirmiausia studentai daug keliauja, migruoja po visą pasaulį, be to, bet kurią dieną gali apsisukti ant kulno, jei kažkas nepatiko ar per sunku dirbti. Būna, kad išeina iš darbo net neįspėję... Ir tas įsipareigojimų ir atsakomybės stygius yra sudėtingiausias iššūkis. Bet tenka vertinti tai tiesiog kaip šios kartos ypatumą!“
