Vos prieš ketverius metus trenerio karjerą pradėjęs vyras pirmuosius užsiėmimus vedė atokiuose rajono kaimeliuose. Šiandien kiekvieną darbo dieną Eligijus turi iki septynių grupinių bei individualių treniruočių, o norint į jas užsirašyti tenka laukti eilėje. Siekdamas kokybiško rezultato, treneris dirba tik su ribotu skaičiumi žmonių.
Svajonė dužo Vokietijoje
26 metų Eligijus Baranauskas gimė ir augo Narteikiuose. Baigęs Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją, apie studijas negalvojo.
„Nuo antros klasės pas trenerį Otilijų Titą žaidžiau rankinį. Ši sporto šaka visuomet patiko, su ja siejau savo ateitį. Baigdamas mokyklą buvau gavęs pasiūlymą važiuoti žaisti į Vokietiją. Ateitis atrodė aiški – gyvensiu iš sporto, tad jokie mokslai nebebuvo įdomūs,“ – prisimena Eligijus.
Deja, svečioje šalyje jaunuolio svajonės labai greitai žlugo – atrankos į komandą jis nepraėjo.
„Tais metais kažkur stoti buvo jau per vėlu, todėl grįžau pas tėvelius. Dirbau įvarius atsitiktinius darbus. Vėliau dėdė pakvietė į Ignaliną, kur dirbau statybose – dažiau modulinius namus“, – pasakoja.
Statybininku mokėsi… valandą
Paradoksalu, bet būtent darbas statybose nulėmė tolesnį Eligijaus gyvenimo kelią.
„Labai greitai pamačiau, kad čia dirbant galima visai neprastai uždirbti. O ko daugiau jaunam reikia? Tad kitais metais įstojau į Šiaulių profesinio rengimo centrą mokytis statybininko amato. Rugsėjo pirmąją nuvažiavau į mokslus, užėjau į klasę ir… supratau – tai ne man. Neprabėgus nė valandai aš paprašiau, kad mane išbrauktų iš sąrašų. Centro darbuotojai pasiūlė pasirinkti kitą specialybę. Pamačiau, kad jie ruošia sporto klubo trenerius. Įstojau ir labai greitai pajutau, jog pataikiau ten, kur reikia. Dvejus metus trukę mokslai neprailgo. Stipri paskata mokytis bei tobulėti buvo trenerio Andriaus Daškaus vedami praktiniai užsiėmimai“, – atsimena.
Pirmą treniruotę prisimena su šypsena
Baigęs mokslus Eligijus grįžo į tėviškę.
„Mane kvietė likti Šiauliuose, žaisti rankinį ir dirbti autoservise. Nesutikau. Man nepatinka gyvenimas dideliuose miestuose. Prisibūnu žaisdamas rankinį. Visko ten per daug. Aš – kaimo vaikas. Man čia patinka. Tėveliai turi nedidelį ūkį ir man gera, kad galiu jiems padėti“, – teigia Eligijus.
Pusmetį jaunas vyras dirbo vienoje Pasvalio įmonėje.
„Slenkantį darbo grafiką bei naktines pamainas buvo sunku suderinti su rankinio treniruotėmis ir savaitgalio varžybomis, tad ėmiau ieškoti kitokios veiklos. Kaip tik tuo metu sulaukiau pasiūlymo Švobiškyje pravesti treniruotę kelioms sportuoti norinčioms moteriškėms“, – pasakoja.
Pirmąjį užsiėmimą treneris prisimena su šypsena.
„Susirašiau treniruotės planą. Popieriuje viskas buvo labai gražu, bet realybėje – visiška nesąmonė. Nebuvo jokios treniruotės struktūros, liepiau daryti sunkius pratimus, kokių naujokams jokiu būdu negalima duoti ir t. t. Pirmas blynas buvo visiškai prisvilęs. Tačiau buvo labai gera pamoka, kad teorinės žinios be praktikos yra bevertės. Nors save vertinau labai kritiškai, susirinkusioms moterims užsiėmimas patiko. Padarėme daugiau grupių. Po to norinčiųjų sportuoti atsirado Saboniuose, Joniškėlyje. Kuo daugiau radosi sportuojančių žmonių, tuo greičiau ėmiau suprasti, kaip viskas turi vykti“, – vyras negaili sau kritikos.
Beveik dvejus metus Eligijus vedė treniruotes Joniškėlio apylinkėse. Pajamos buvo minimalios, tačiau gyvenant pas tėvus jų pakako.
„Prieš maždaug dvejus metus draugas, žadėdamas labai gerus pinigus, pasiūlė įsidarbinti finansų konsultantu. Pasirašiau darbo sutartį ir vėl iškart supratau, kad šis užsiėmimas ne man. Kaip tik tuo laiku mano rankinio trenerė Auksė Aglinskienė pasakė, jog ir Pasvalyje yra moterų, kurios nori sportuoti. Kodėl nepabandžius?“ – pasvarstė.
Treneris netruko surinkti dvi grupes. Patalpų neturėjo, bet buvo jau gegužės mėnuo, orai šilti, tad užsiėmimus vesdavo po atviru dangumi. Jei būdavo blogas oras, nuomodavosi Visuomenės sveikatos biuro salę. Tačiau ja galėjo naudotis tik iki rudens, kol prasidės pagrindinės biuro veiklos.
„Rudenį susiradau patalpas Mūšos gatvėje. Šiek tiek daugiau nei trisdešimties kvadratinių metrų pločio erdvė man tada pasirodė tobula. Tiesa, kai atėjo žiema, džiaugsmas priblėso – silpno kondicionieriaus šildomoje patalpoje teko sportuoti mūvint pirštines. Taip peržiemojome dvi žiemas, o šiemet, visiškai neseniai, gavau patalpas „Vidstatos“ pastate. Jomis esu labai patenkintas“, – šypsosi.
Gyvenimas judant
Eligijaus darbo diena padalinta į dvi dalis.
„Rytinė „banga“ – dvi trys, kartais keturios treniruotės. Tuomet pertrauka iki 17 valandos ir vėl trys treniruotės. Pirmadieniais darbą pradedu vėliausiai – 7 val. 45 min. O štai trečiadieniais ir penktadieniais vyrai į pirmąją treniruotę susirenka pusė septynių ryto“, – apie ansktyvus rytus pasakoja Eligijus.
Randa laiko ir Saboniuose sportuojančioms moterims.
„Saboniuose susirenka penkios, dar dvi atsivežu iš Ustukių ir Šimonių. Galėčiau šių grupių atsisakyti ir laiką skirti eilėje laukiantiems pasvaliečiams, tačiau toms moterims jaučiu sentimentus. Jos buvo mano pirmosios klientės. Susidraugavau su jomis. Ten – ir sportas, ir juoko terapija“, – sako.
Trenerio darbo grafike – ir individualios treniruotės.
„Jų nėra daug. Vienas iš klientų – berniukas, kurį prieš pusantrų metų atvedė mama. Jis turėjo problemų su iškrypusiu stuburu. Padėti jam buvo savotiškas iššūkis. Džiaugiuosi, kad darbas davė vaisių. Stuburas tiesus, berniukas paaugo, mes tapome draugais ir jis toliau lanko mano treniruotes“, – džiaugiasi.
Dar Eligijus žaidžia rankinį „Top Ranga“ komandoje.
„Esu iš tų, kurie biškį „nesusitvarko su galva“ (juokiasi) ir visko daro labai daug. Tarp vedamų užsiėmimų randu laiko sau – treniruojuosi keturis penkis kartus per savaitę. Dar – dvi rankinio treniruotės ir savaitgaliais vykstančios varžybos. Be to, kiekvieną dieną randu laiko vaikščioti. Tai pati geriausia fizinio aktyvumo forma, kurią rekomenduoju visiems“, – pataria.
Sportas ne tik dėl tobulos formos
Vyras pasakoja, jog Pasvalyje labai greitai pajuto treniruočių poreikį.
„Dažniausia pas mane ateina sėdimą darbą dirbantys žmonės. Jie nori judėti, sportuoti. Dažnai sulaukiu klausimo, ar pakaks dviejų mėnesių, kad pasimatytų rezultatas? Kai pasakau, jog tam reikės dvejų metų, dažnas būna šokiruotas. Iš tiesų, dvi sportui skirtos valandos per savaitę yra minimumas, ką galima duoti organizmui. Žymesnių rezultatų galima sulaukti tik derinant sportą, mitybą, miegą, kasdienį judėjimą ir t. t. Sportuoti turi būti sunku. Tai neturi būti lengvas pasivaikščiojimas. Ten, kur lengva, nėra rezultato. Tačiau sportas – ne tik raumenų auginimas ar tobulos kūno formos. Sportas – tai bendravimas, charakterio formavimas, disciplina ir t. t. Tie dalykai, kurie labai padeda daugelyje situacijų. Galų gale, tai – puiki emocinė iškrova. Dažnai girdžiu, kaip žmonės po treniruotės sako – „man čia galva pailsi“. Todėl aš ir labai nespaudžiu. Tiesiog suteikiu galimybę pajudėti, sustiprinti kūną“, – dalijasi.
Nėra stebuklingo žodžio
Eligijus vienu metu dirba daugiausia su aštuoniais žmonėmis.
„Galėčiau priimti ir daugiau (laukiančių yra ne vienas), tačiau norisi kokybės. Dažna klaida – galvojimas, jog pakanka pasižiūrėti interneto filmukų ir gali visavertiškai treniruotis. Kaip atlikti pratimus, tu matysi, bet ar taisyklingai juos atlieki, gali pasakyti tik treneris. Nesvarbu, ar žmogus sportuoja dvejus metus, ar tik dvi savaites – tiek vienas, tiek kitas daro klaidų. O „prisidirbti“ labai lengva. Keliai, klubai, nugara – jautrios kūno vietos, kurias pažeisti pakanka vieno neteisingo judesio. Trenerio darbas – tokias rizikas sumažinti iki minimumo“, – paaiškina.
Žmogus – silpnas sutvėrimas, nuolat svajojantis apie permainas, bet viską atidėliojantis „kitam pirmadieniui“. Ką tokiems galėtų patarti treneris?
„Nėra jokių stebuklingų žodžių, kuriuos ištarus viskas pasikeistų. Nieko nebus tol, kol pats žmogus to nepadarys. Kol iš tiesų nenorės keistis, tol ir nepasikeis. O pradėti keistis nebūtina nuo pirmadienio. Galima ir nuo trečiadienio“, – palinkėjo treneris E. Baranauskas.