Nusprendusi pakelti bures ir su „Ambersail 2“ dalyvauti prestižinėse varžybose, Deimantė paliko darbą ir nežinodama, kas bus grįžus, leidosi per Atlantą. Po kelionės mergina vėl grįžo į tą pačią darbovietę, pakeitė poziciją ir šiandien koordinuoja jau ne vėją vandenyne, o klientų aptarnavimą įmonėje „YIT Lietuva”.
Iššūkis ne kiekvienam
Prarastas poilsio laikas nekompensuojamas, todėl ruoštis budėjimo pamainai gali tekti net ir visai nespėjus sudėti bluosto. Dėl to buvo ir taip, kad įgulos nariams beveik visai be miego varžybų įkarštyje teko plaukti ir tris paras. Tačiau Deimantė sako, kad noras pasiekti kuo geresnį rezultatą yra stipresnis nei fizinis nuovargis, nors kartais net ir pačiai būdavo keista, iš kur vis atsiranda jėgų, kai visi jų rezervai, atrodo, visiškai išeikvoti. Deimantę papildomai motyvavo ir noras vyriškai įgulai įrodyti, kad ji yra verta vietos komandoje.
„Dažnas buriavimą įsivaizduoja, kaip ramų pasiplaukiojimą saulėtoje lagūnoje. Sportininkai tai vadina šampaniniu buriavimu. Tokio plaukdami su „Ambersail 2“ turėjome gal kokius 5 proc. Likusi dalis – dažnai išties nelengvos pastangos jūrą ir vėją paversti savo sąjungininkais, o ne priešais. Tikrai būdavo akimirkų, kai pagalvoji, ką čia veikiu ir kam man to reikia. Tokios mintys neišvengiamai aplanko, kai jūroje netikėtai užklumpa 50 mazgų vėjas ir supranti, kad tik keli įgulos nariai tokį anksčiau yra matę“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.
Prie jachtos vairo – per audrą
„Privalai įveikti baimę ir prisiimti atsakomybę. Audros metu turėjome nuleisti priekinę burę ir išsikelti mažesnę, bet tai darant iškilo problemų ir reikėjo skubiai sutaisyti jachtos priekyje esantį mechanizmą. Kapitonas perdavė laivo vairą man, o pats nuėjo į burlaivio priekį spręsti kilusios problemas. Naktis, pučia stiprus vėjas, didelės bangos, žaibuoja, o tu stovi prie laivo vairo ir supranti, kad nuo tavo veiksmų gali priklausyti žmonių gyvybės. Tad turi perlipti per save ir savo baimes bei šaltu protu daryti tai, ką reikia. Manau, perėjęs per tokias patirtis gerokai užaugi kaip asmenybė ir į visas problemas gyvenime pradedi žiūrėti kitaip“, – sako D. Jarmalavičiūtė.
Per 20 parų burėmis įveikti 14,5 tūkst. kilometrų
„Palyginus su varžybomis, plaukimas per Atlantą – kaip poilsis. Pamainų režimas buvo lengvesnis – tarp budėjimų poilsiui turėjome 8 valandas. Plaukimo sąlygos taip pat buvo palankios, o manevrų – gerokai mažiau. Be to, kai žinai, kad varžovai nelipa ant kulnų, gali labiau atsipalaiduoti. Kartu tai buvo mano senos svajonės išsipildymas, tad plaukimas per Atlantą tikrai suteikė daug puikių emocijų“, – pasakoja D. Jarmalavičiūtė.
Jūroje draugystės – nesuvaidintos
Plaukimas per Atlantą viso truko septynias paras – trumpiau nei daug kas įsivaizduoja. Deimantė pasakoja, kad per visą tą laiką neturi jokio kontakto su artimaisiais, tad neišvengiamai prisimeni kažkur krante likusius namus. Visgi tokia izoliacija nuo išorinio pasaulio suteikia daugiau erdvės pabūti su savimi, susidėlioti mintis, o kartu ir tam tikros vidinės ramybės.
Buriavimas padovanoja neįkainojamų akimirkų
Deimantė pažymi, kad, nors jūroje esama savos rutinos, plaukimas niekuomet nėra monotoniškas ir nuobodus, nes kiekviena diena yra vis kitokia, o jūra kaskart sugeba nustebinti. Ir ne tik ji – saulėtekiai, saulėlydžiai, mėnulis, žvaigždės, debesys, jachtą palydintys delfinai ar tamsoje švytintis planktonas, pro kurį naktį plaukiančių delfinų sukelti purslai atrodo taip, tarsi link laivo artėtų torpedos.
Patirtys jūroje padeda ir gyvenime
„Buriuojant įgytos patirtys padeda gyvenime lengviau pasiekti savo tikslų, suteikia daugiau drąsos, įkvepia nenuleisti rankų, nes jūroje tiesiog negali sau to leisti. Tampa lengviau išeiti iš komforto zonos ir pastebėti bei vertinti net ir mažus dalykus, kurie dažnai pasimeta kasdienybės rutinoje. Galiausiai, buriavimas išmoko būti komandos dalimi ir padeda aiškiau susivokti savyje. Dėl to ši veikla man yra tikra gyvenimo dovana, už kurią esu labai dėkinga savo dėdei, vaikystėje supažindinusiam su šiuo įkvepiančiu sportu“, – sako D. Jarmalavičiūtė.