„Laikomės principo – neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Kol nebuvome įsibėgėję su naujos gamyklos statybomis, nepamatėme, kad mūsų įmonė – reikšminga tiekėja Baltijos šalyse, ir kol mūsų ūkio nepripažino Vakarų Europos tinklai, nenorėjome labai daug apie save kalbėti“, – paklaustas, kodėl anksčiau apie savo darbus bendrovė nekalbėjo viešumoje, atsakė įmonės vadovas.
Bendrovė „Dehidra“ priklauso investuotojus vienijančiai „Dao Family“ įmonei, kurios viena iš investicijų krypčių – pramonė. Būtent galvojant apie investicijas į šį sektorių, užgimė idėja auginti braškes ir didinti produkto pridėtinę vertę jas liofilizuojant.
Nenorėjo su konkurentais stumdytis alkūnėmis
„Prieš maždaug dešimt metų nusprendėme, kad, be nekilnojamojo turto, vystysime ir pramonės projektus. Nusistatėme vystymo kriterijus: tai turi būti eksportabilu, produktas privalo būti ant bangos ir ant jos išlikti dar 20–30 metų, rinkoje neturi būti labai didelių žaidėjų, kurie tau diktuotų sąlygas. Nenorėjome alkūnėmis labai stipriai stumdytis, bet siekėme, kad galėtume pasamdyti pačius geriausius specialistus, kurie galėtų konkuruoti savo žiniomis ir kompetencijomis su tarptautiniais specialistais. Vaisių liofilizavimo šaka atitiko mūsų ilgalaikę investavimo perspektyvą ir mes tai pradėjome“, – kalbėjo V. Misiūnas.
Gilinantis į rinkos specifiką investuotojai suprato dar vieną jiems palankų dalyką – liofilizuotų vaisių versle egzistuoja keletas problemų. Pirma, didžioji dalis liofilizuotų produktų pardavėjų, prekių ženklų savininkų iš tiesų patys negamina produkcijos.
„Vadinasi, tu negali kontroliuoti, iš ko iš tiesų pagamintas galutinis produktas“, – pastebėjo pašnekovas.
Kita užčiuopta problema – ilga logistikos grandinė, kuri iškraipo efektyvumą. O gausus tarpininkų grandinės skaičius taip pat prisideda prie išaugusios galutinės produkto kainos.
„Pažiūrėjęs į visų problemų visumą gali matyti, kad niša yra pasaulinė, o joje viską darydamas pats (augindamas, perdirbdamas, pakuodamas ir parduodamas) gali įgauti labai didelį konkurencinį pranašumą. Ne Lietuvos, Baltijos mastu, o pasauliniu“, – verslo pradžią prisiminė V. Misiūnas.
Pradėjo nuo vieno hektaro
Išanalizavę rinką investuotojai nusprendė atsiraitoti rankoves ir kibti į darbus: Širvintų rajone išsinuomojus vieno hektaro sklypą ir kieme pasistačius nedidelę auginimo ir gamybos bazę pradėta mokytis, kaip auginti braškes, kaip jas perdirbti į liofilizuotus gaminius.
„Pasitelkėme geriausius specialistus iš Olandijos. Surinkome puikią Lietuvos komandą, ji iš ekspertų per trejus metus išmoko puikiai auginti braškes, – prisiminė pašnekovas. – Paskui išmokome gaminti produktą ir liko trečias darbas – parduoti. Čia pasisekė – dėl verslo vizitų ir pažinčių užsienyje buvau suvestas su viena didžiausių pasaulio vaisių ir daržovių tiekėjų prekybos tinklams „Total Produce“ atstovais.“
Pasak V. Misiūno, „Total Produce“ susidomėjo Lietuvoje gaminama produkcija: „Jie įžvelgė labai didelę perspektyvą savo verslui šalia mažos pridėtinės vertės produktų, tokių kaip vaisiai ir daržovės. Idėja jiems pasirodė suprantama, strategiškai priimtina – plėsti savo produktų asortimentą.“
Užmezgęs perspektyvius kontaktus verslininkas pradėjo keliauti į Londoną susitikti su galimais partneriais.
„Galų gale sukirtome rankomis, kad pasirašysime bendradarbiavimo sutartį. Įvedus karantiną dėl koronaviruso, vizitai baigėsi, bet jau turėjome įdirbį: sutartis pasirašyta pernai balandžio pabaigoje, pradėta dirbti su rinkodaros strategija, kadangi liofilizuotų vaisių pakuotės turi būti pritaikytos Didžiosios Britanijos ir Vakarų Europos rinkai. Jau pradėjome bendrauti ir su kai kuriais didžiaisiais prekybos tinklais, tokiais kaip „Tesco“, „Coop“ ar „Spar“. Dabar laukiame karantino pabaigos, kad žmonės pradėtų gyventi normalų gyvenimą ir pirkti fiziškai parduotuvėse“, – pridėjo pašnekovas.
Iššūkis – gamybiniai pajėgumai
Šiuo metu įmonė „Dehidra“ jau bendradarbiauja ir liofilizuotus vaisius tiekia prekybos tinklo „Tesco“ didmenininkei „Booker“.
„Tiekti jai pradėjome jau pernai, bet susidūrėme su problema: kad pradėtume pasirašinėti didesnes sutartis su tinklais, turime turėti gamyklą, jog galėtume vykdyti įsipareigojimus ir negauti baudų, jei netyčia ko nors nespėtume pagaminti. Kadangi mums trūksta pajėgumų, todėl ir statome didelę liofilizavimo gamyklą, kad patenkintume užsienio prekybos tinklų poreikį“, – pasakojo įmonės vadovas. Vietoje dabar turimo vieno nedidelio liofilizavimo įrenginio naujoje gamykloje planuojama turėti du didžiulius liofilizatorius.
Būtent gamybiniai pajėgumai kol kas ir kelia didžiausią galvos skausmą įmonei. Žaliavos trūkumas, atrodytų, neturėtų pridaryti problemų: braškes 5 ha plote auginanti įmonė kol kas pusę užaugintų uogų parduoda prekybos tinklams šviežias, o kitą pusę skiria liofilizuoti. Padidinus gamybinius pajėgumus planuojama, kad šviežių uogų pardavimo dalis nuo bendro derliaus po truputį mažės.
„Žaliavos užsiauginame daug ir kiekvienais metais planuojame reikšmingai didinti auginimo pajėgumą, pavyzdžiui, kitais metais planuojame, kad mūsų auginimo pajėgumas padvigubės, – pokyčiais dalijosi V. Misiūnas. – Pernai pusė derliaus buvo parduota kaip šviežios uogos, bet jų rinka yra labai lokali, o liofilizuotų produktų – pasaulinė. Produktas labai lengvas, todėl ir transportavimo kaštai nedideli.“
Naujos gamyklos statybas bendrovė žada užbaigti šią vasarą, o visų įrengimų paleidimą iki metų pabaigos.
„Padidinę pajėgumus mes iškart tapsime įdomūs tarptautiniams žaidėjams“, – tiki verslininkas.
Ateities planai
Šio metu liofilizuotas braškes, avietes, obuolius perdirbanti įmonė braškių auginimu apsiriboti nežada. Jau pradedama auginti avietes, o kitas žingsnis – savos šilauogės.
„Žinoma, egzotiniai vaisiai kol kas bus perkami iš trečiųjų šalių, bet, kas čia žino, mes neatmetame galimybės, kad ateityje įsigysime plantacijų Pietų šalyse, jog ten užsitikrintume kokybišką žaliavą ir liofilizuotiems egzotiniams vaisiams“, – vizionieriškai kalbėjo pašnekovas.
Įmonėje „Dehidra“ veikia ir mokslinių tyrimų centas, kur eksperimentuojama su braškių daigais, tikrinamos naujos veislės, gamybiniame padalinyje tiriama, kokie ciklai palankiausi vaisiams ir uogoms liofilizuoti.
Pandemija sudavė savų smūgių
Nors įmonės vadovas nusiteikęs optimistiškai, visgi bendrovei nepavyko išvengti ir pandemijos bei karantino iššūkių.
„Karantinas mus paveikė ne iš pardavimo pusės, o iš finansavimo. Kaip akcininkai, labai stipriai palaikome įmonę ir savo kapitalu: drąsiai stiprinome įmonės kapitalą tikėdami ateitimi ir perspektyva“, – atviravo pašnekovas.
Bene sunkiausias pandemijos smūgis gamybinius pajėgumus didinti planuojančiai įmonei kilo dėl bankų finansavimo politikos.
„Nuo pat pirmojo karantino pradžios pajautėme, kad bankai, su kuriais bendradarbiavome dėl finansavimo galimybės gamyklai statyti, sustabdė veiksmus, sakė, kad nori pirma įsivertinti, kaip karantinas paveiks jau esamus klientus, ir tik tada, pamatę, kas vyksta, grįš prie finansavimo klausimų. Tai buvo pirmas didelis smūgis, kuris nukėlė mūsų bet kokius investicijų planus mažiausiai metams“, – tęsė V. Misiūnas.
Verslininkas teigė tikintis, kad bankai dar ir dabar nėra visiškai drąsūs finansuoti įmones.
„Kitas pandemijos poveikis susijęs su tarptautine aplinka. Lietuvoje prieš pandemiją mes jau buvome „įėję“ į prekybos tinklus, mums tiesiog reikėjo tęsti pardavimą, Vakaruose jau buvome sutarę ir dėl naujų tinklų, tačiau visi vienareikšmiškai norėjo sulaukti karantinų pabaigos ir tada siūlyti naujų produktų – kai žmonės vėl fiziškai sugrįš į parduotuves“, – pridėjo įmonės vadovas.