Tai nutiko iš karto, kai restorano „Greita Sraigė“ direktorė ir bendrasavininkė Almena Dankienė socialiniuose tinkluose pakelbė tokį viešą kreipimąsi: „Pavasarinio karantino metu dalyvavome pagalbos medikams inicatyvoje ir pusantro mėnesio vežiojome pietus į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę. Gegužę atsisveikinome su jau pažįstamais tapusiais medikais, ir labai tikėjomės, kad pats sunkiausias metas tiek mums, tiek jiems jau praėjo. Deja, akivaizdu, kad sudėtingiausias laikas mūsų visų laukia dabar. Tad nieko nelaukę atnaujiname šią akciją – vėl vešime bent po 10 sočių porcijų karštų pietų kiekvieną darbo dieną, bet šįkart prisidėti gali ir visi norintys pagelbėti tiems, kurie negailėdami jėgų rūpinasi sergančiaisiais.“
Pasak restorano vadovės, padėti gali kiekvienas, nupirkdamas pietų porciją ar kelias. Kiekviena iš jų kas dieną keliauja į Santaros klinikų Infekcinių ligų centrą.
A. Dankienė sako, kad prisidėdami prie šios iniciatyvos, žmonės ne tik palaiko itin sunkiai dirbančius medikus, bet ir padeda išsaugoti darbo vietas restorano personalui, kuris pajėgus pagaminti ir 100 porcijų per dieną.
Prabėgo daugiau kaip savaitė nuo antrojo karantino pradžios, kai „Greitos Sraigės“ komanda ruošia maistą ir išvežioja jį ir medikams, ir klientams į namus.
Per dieną medikams nuvežamos 35 porcijos, tačiau atsidarant vis naujiems gydymo taškams, reikėtų mažiausiai 70-ies. Pašnekovė sako, kad restoranas tikrai pajėgus tiek pagaminti ir išvežioti, todėl įsibėgėjus antrai karantino savaitei ji dar kartą primena savo kvietimą paremti medikus karštais pietumis.
– Klausiu įvairiomis prasmėmis – tai kiek dar vešite?
– Vešime tol, kol užteksime išteklių. O kiek iš viso verslas veš? Tai čia tas pats, kai manęs klausia, ką jūs planuojate. Nuo kovo mėnesio planavimas yra toks siaubingas žodis. Tu gali vieną dieną planuoti, o gyvenimas viską sudėlioja visiškai kitaip. Pirmą kartą per savo dvidešimties metų vadovavimo patirtį aš negaliu atsakyti į klausimą apie planavimą, ir negaliu jums atsakyti, kiek mes vešime. Manau, kad ne tik mūsų, bet ir daugelio kitų gyvenimas yra susijęs tik su šia diena.
– Sakėte, kad stengsitės išsaugoti visus darbuotojus ir neišleisti jų į prastovas. Kaip sekasi laikytis šio pažado, duoto tiek sau, tiek darbuotojams?
– Turime 14 darbuotojų. Mūsų tikslas ir sprendimas yra kiek įmanoma išsilaikyti, neišleidžiant jų į prastovas ir neprašant pašalpų. Juk verslui reikia ne pašalpų, jam reikia darbo. Aš negaliu sakyti, kad taip nutiks 100 procentų. Dabar mes nekalbame apie pelnus, esame tai pamiršę, bet tik galvojame, kaip išgyventi. Aš, kaip įmonės vadovė, už darbuotojus privalau jausti atsakomybę. Šiai dienai mes neturime prastovų, esame prigalvoję daugybę idėjų, kurias bandome realizuoti.
Turime fantastiškus klientus, nes jie mus labai remia tiek užsakinėdami vakarienes į namus, tiek pirkdami pietus medikams. Tai tarsi Kalėdos, kurios prasidėjo anksčiau. Kreipiausi į draugus, į bendruomenę, kad duotų mums darbo. Mes galime gaminti dienos pietus, ką mes ir darome, ir vežti juos medikams.
Kaip ir pavasarinio karantino metu nuo savęs kasdien jiems vežame po 10 porcijų ir po 25 kitų žmonių nupirktas. Iš viso į Santaros klinikų infekcinių ligų centrą jau išvežėme daugiau kaip 400 porcijų.
– Kokia tų pietų kaina ir minimali suma, kuria medikams galėtų skirti bet kuris žmogus?
– Pietūs kainuoja 6 eurus. Tai yra mūsų restorano tradicinė dienos pietų suma.
– Jūs minėjote savo 20-ies metų vadovavimo patirtį. O koks šio verslo amžius? Ir kuris laikotarpis versle buvo ar yra sunkiausias?
– Su šiuo verslu žygiuojame trečius metus, o restoranui „Greita Sraigė“ bus dar tik pora metų. Klausiate, ar šis etapas man yra sunkiausias? Ir taip, ir ne. Su kitais verslais teko įveikti ankstesnes krizes ir iš jų išbristi. Bet dabar sunkiausia tai, kad neįmanoma nieko planuoti, negalima visiškai numatyti išteklių.
Restoranų verslas yra apyvartinis verslas. Tai neįsivaizduoju, kokia turėtų būti pelno norma, kad padengtų išlaidas. Nuo kovo iki gegužės vidurio mes buvome visiškame nokdaune. O dabar – ir vėl. Taigi, nėra tokio apyvartinio verslo, kuris galėtų per kelis mėnesius padengti tą minusą. Tuomet reikia galvoti, vystyti kitas idėjas, nes kitaip, jeigu neieškai kitų būdų, jeigu nebandai šiuo laikotarpiu prisitaikyti, belieka uždaryti langines.
– Bet šalia turite, kaip patys skelbiatės, gero maisto parduotuvę „Sraigė ir Varlė“?
– Taip, mes turime elektroninę parduotuvę „Sraigė ir Varlė“, čia galima užsisakyti produktus, kurios galime pristatyti po visą Lietuvą. Nesame dideli, su „Barbora“ negalime lygintis, todėl mūsų pristatomi produktai yra kiek kitokie. Bet mažesni visada gali būti ir lankstesni.
Mes siūlome nemažai nišinių produktų. Tie, kurie mus jau žino, tai vertina.
Kadangi dabar nesame labai užimti ir norime, kad žmonės turėtų darbo, todėl mūsų restorane pradėjome gaminti įvairius patiekalus ir pristatinėti juos klientams.
Darbas vyksta, bandome eiti į priekį, bet resursai tikrai neatsiperka. Bet dabar yra tokia situacija, kad ne tik negalime, – neturime teisės raudoti. Reikia tiesiog imti ir daryti tai, ką šiuo metu galima padaryti geriausia.
– Papasakokite, kaip gimė šis jūsų verslas?
– Esu šio verslo bendrasavininkė. Iš pradžių įsikūrėme su gurmaniško maisto restoranėliu „Sraigė, Vynas ir Varlė“ įsikūrėme Halės turgavietėje ir ten dirbome porą metų. Ilgainiui išaugome, nes ten turėjome tik kelis staliukus. Negalvodami, kad bus karantinas, Dvarčionyse atidarėme gerokai didesnį, daugiau vietų turintį restoraną.
– Ar jus kas nors siejo su tose patalpose anksčiau veikusia įmone „Dvarčionių keramika“ ir su pačia gyvenviete?
– Ten tiesiog buvo tinkamos ir įdomios patalpos, kurias reikėjo renovuoti. Matėme, kad ten nišinė vieta, – labai graži, apsupta pušynų ir aplinkui nebuvo jokio panašaus restorano. Taigi nusprendėme, kad reikėtų pabandyti.
Mes esame Viduržemio jūros regiono restoranas, bet jei vertintume pagal tipą, tai esame namų restoranas.
– Jūsų restoranas siūlė platų patiekalų spektrą, daug jūros gėrybių, gurmaniško maisto. Ar stipriai keitėte meniu, kai pradėjote ruošti patiekalus tik išsinešti ar pristatyti į namus?
– Mes ir toliau ruošiame dienos pietus išsinešti. Vakaro meniu a la carte sutrumpinome, nes reikia skaičiuoti apyvartines lėšas. Palikome tai, ką klientai labiausiai mėgdavo. Platesnio meniu negalime pateikti, nes neužtikrintume produktų šviežumo ir, atitinkamai, patiekalų kokybės. Juk nežinome kiekvienos dienos apimties, kiek bus užsakymų. Kaip ir sakiau, planuoti dabar tai tas pats, kas burti iš kavos tirščių. Bet kaip ir anksčiau siūlome midijas, jaučio pažandžių patiekalus, iš desertų – tiramisu. Pagaminti skanų tiramisu mus mokė atvažiavęs italų partneris, kuris mums tiekia alyvuogių aliejų ir turi savo restoraną.
Galvoju, kad dabar tiesiog reikia išsilaikyti ir vėl viską pradėti nuo minuso ir eiti bent į nulį. Ir kitiems linkiu išsilaikyti, prisigalvoti idėjų, nesiskaldyti, o kaip tik visiems vienytis – ir verslams, ir žmonėms, padėti vieni kitiems išgyventi. Nuo to, kaip išgyvens tiek maži, tiek dideli verslai, priklauso kaip mes iš šios pandemijos išeisime – stiprūs arba silpni. Nes jeigu išeisime silpni, tai po pandemijos, matyt, įklimpsime į ekonominę krizę. O to niekas nenori.
Šis laikotarpis yra toks: Kalėdos atėjo anksčiau darant gerus darbus. Mes linkę tik per Kalėdas daryti gerus darbus, tai turbūt į pandemiją reikia žiūrėti kaip į gerų darbų darymą, susitelkimą. Ir tas laikas yra dabar.
– O kokį specialų kalėdinį meniu jūsų restoranas ruošia?
– Jau dabar siūlomi įvairūs dovanų rinkiniai, kurias užsisakinėja įmonės, pavieniai žmonės. Taip pat bus siūlomos ir kalėdinės vakarienės.
Turime įvairių projektų, nes kito kelio nėra, – reikia prisitaikyti. Jei karantinas iki Kalėdų nesibaigs, restoranas galės atvežti Kalėdas į namus. Su indais ir įrankiais.
– Tačiau čia laukia rimta konkurencija, nes ir kiti restoranai tokią paslaugą siūlys.
– Mes kiekvienas esame savo kelyje. Aš net nevadinu toje pačioje sferoje dirbančių žmonių konkurentais, vadinu juos partneriais. Nes man konkurencija yra tai, kad tu bėgi kažkieno kito keliu ir vis atsisuki žvilgtelėti pro petį, – pavys ar nepavys, arba pats vejiesi. Manau, kad visiems yra vietos po saule.
– Skaičiau ne vieną teigiamą atsiliepimą apie jūsų restoraną. Jis labai jaunas, bet sparčiai populiarėjo.
– Jis jau buvo populiarus, žygiavo pirmyn pagal visus mūsų verslo planus, bet restorano verslo per metus pastatyti ant kojų neįmanoma. Ir tada, kai jau atrodė, kad galėsime atsikvėpti, užklupo pandemija. Ir nereikia įsivaizduoti, kad jei jis populiarus, tai sąskaitose kaupiasi didžiulės sumos. Taip nėra, nes reikalingos nuolatinės investicijos, kainuoja darbuotojų išlaikymas.
– Kaip gausiai klientai grįžo po pirmojo karantino?
– Per pirmąjį karantiną ne kartą nubraukiau ašarą, nes mačiau, kad tiems mūsų klientams, kurie perka elektroninėje parduotuvėje, jau tiek nebereikia, bet jie pirko, kad palaikytų mūsų verslą. O vasarą jie sugrįžo. Buvo tokie, kurie pirko sostinės savivaldybės išduotus talonus, skirtus palaikyti mylimus restoranus, sakydami: „Kol kas jų neišnaudosime. Ateisime tik tada, kai jūs prasigyvensite“.
Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų, bet manau, kad ir į kitus restoranus grįžo savi klientai. O mes tikrai negalėjome skųstis – mūsų klientai sugrįžo ir visaip kaip bandė mus palaikyti.
Tikėkimės, kad ateis Kalėdos ir jos bus pagal šiuos laikus bus džiugios. O kol kas laukia nelengvas laikotarpis. Visiems svyra rankos, visiems būna blogų akimirkų ir niekas nežino, kas toliau mūsų laukia.
Pirmiausia, tai mums reikia kalbėtis vieni su kitais, padėti vieni kitiems, ieškoti idėjų, bandyti ir nebijoti, kad gal atrodysime kitaip, nepatiksime. Palikime tuos svarstymus vėlesniems, geresniems laikams. Dabar neturime privilegijos ko nors bijoti ar nepatikti, būti neįvertintiems ar panašiai. Visiems tiems, kurie dabar plūduriuoja, sakau: „Kurkite idėjas, kalbėkite su draugais, su klientais, su parneriais“. Laikas Kalėdoms, žmogiškumui ir išgyvenimui.