Žmogus investuoja į senelių sodybą Alytaus raj., tėviškę, iš kurios kilo devyni jo tėvo broliai ir seserys, – kuria aukščiausius standartus atitinkantį žirgyną. Čia stovi ir Stasio Žirgulio skulptūra garsiam rašytojui Džekui Londonui.
Kaip atrodo žirgynas, – vaizdo reportaže.
Žirgynui statyti naudoti senelių miško medžiai. Medienos „Royal Horse Resort“ daug – šią statybinę medžiagą rinktis įpareigoja ekologiniai reikalavimai.
„Žmogus kaip paukštis, kuris nori sugrįžti ten, kur gimsta. Privalau atiduoti duoklę tėviškei ir savo šaliai. Tiek lietuvis, tiek vokietis gyvena 24 val. per parą. Kuo mes prastesni už juos? Prieš karą Lietuva buvo gerbiama valstybė. Čia stovi ir namas, kuriame aš gimęs ir užaugęs. Į čia, jei tik būdavau Lietuvoje, visada sekmadieniais turėjau pas mamą atvykti pietų. Porą kartų neatvažiavau, tėtis pakalbėjo ir užteko“, – sentimentais dalinasi T. Barštys ir rodo į ąžuolą, kuriam 250 metų. Jis pats – penktos kartos atstovas šioje vietoje.
Diedukas turėjo tris žirgus, kurie maitino šeimą.
„Su žirgeliu mes, vaikai, po darbų jodavome į Nemuną maudytis. Tai atsiminimai, aura, kurios negali ištrinti iš pasąmonės. Arklys – vienas iš protingiausių gyvūnų“, – dėsto T. Barštys ir sako, kad „Kauno grūduose“ dirbo 24 valandas per parą ir gyveno svetimus gyvenimus, dabar viskas pasikeitė. Žirgai traukia ir tuo, kad jie nėra veidmainiai, – arba pripažįsta šeimininką, arba ne. Skirtingai nuo žmonių.
Čia laikoma 60 žirgų, kurių kaina priklauso nuo žmogaus įdėto darbo. Neparuoštas žirgas bus vertas tik tiek, kiek sveria. Kai kurie jų brangesni už „Rolls Royce“.
„Belgijoje žirgų sportas populiaresnis nei „Formulė 1“. Dėl to šį sportą remia tokios įmonės kaip „Rolex“, – sako T. Barštys.
Verslininkas į tėviškę investuoja milijonus. Pavyzdžiui, lauko maniežo vienas kvadratinis metras dangos kainuoja 60–70 eurų, tokių kvadratų čia – 12 tūkst. Tai guma, drenažas, 4 sluoksniai smėlio ir 4 sluoksniai tekstilės. Standartiniai reikalavimai žirginiam maniežui, kitaip europinio lygio varžybų negalėsi rengti. Tiek lauke, tiek po stogu yra apšilimo ir varžybų maniežai.
„Mano kompleksas technine prasme atitinka geriausių europinių žirgynų lygį. Žinoma, mūsų kolektyvui dar reikia patobulėti. Po truputį mus pripažįsta; iki šiol, pavyzdžiui, lenkai mūsų net nelaikė konkurentais ir galinčiais sukurti tokį kompleksą“, – aiškina T. Barštys.
Šalia lauko maniežo yra ir žirgų stovėjimo vietų, savotiškas žirgų viešbutis, kuris naudojamas į varžybas atvažiavusiems žirgams. Tokių vietų 350, žmonių nakvynės vietų 250.
„Tai, ką sudėjau į čia, man niekada nesugrįš“, – konstatuoja verslininkas, bet sumos neįvardina.
Su žirgu kasdien dirbama bent po valandą. Kiekvienas raitelis per dieną taip joja su 8 žirgais.
„Joti – tai gana intensyviai fiziškai dirbti. Užtenka savaitę nesėdėti balne ir pajunti krūvį. Aukštesnio lygio žirgai pradeda normaliai šokti per kliūtis nuo 7–8 metų amžiaus. Iki tol net varžybose yra ribojimų, kokio aukščio kliūtis gali įveikti. Pasaulyje yra žirgų, kurie aukščiausio lygio varžybose dalyvauja ir 18 metų. Per mėnesį – bent vienos varžybos. Normalu iki dvejų, nes prisideda ir kelionės, kuriose žirgai pavargsta“, – aiškina viena iš raitelių ir sako, kad ją labai žavi tai, jog jie visi pažįsta žmones, kurie su jais dirba. Be to, labai skirtingai reaguoja į aplinką, kurioje yra.
Brangūs ne tik žirgai, bet ir ekipuotė. Vien balnas gali kainuoti nuo 4 tūkst. eurų iki kelių šimtų tūkstančių. Kamanos tiek dabartinės, tiek XIX amžiaus nesiskiria.