O kas gi nutinka su ta žeme, kur durpių klodai nukasti, technika nuvaryta, kur nebeliko jokio civilizacijos sukelto šurmulio?
Lietuvoje durpynai užima apie 9,9 proc. (650 tūkst. ha) šalies ploto, iš jų durpių pramonė naudoja tik apie 0,2 proc. šalies ploto, arba 2,16 proc. (14 tūkst. ha) nuo visų ištirtų durpių telkinių ploto.
Lietuvoje išgaunami durpių ištekliai daugiausiai (90 proc.) panaudojami augalininkystei, substratų gamybai, ir 10 proc. naudojami kaip energetinė žaliava.
Dalį durpyno gražino aplinkai
Vieno seniausių Lietuvoje veikiančių durpynų „Sulinkiai“ vadovas Rolandas Stanys labai vaizdžiai pasakoja apie šios specifinės iškastinės žaliavos verslą ir išnaudotų teritorijų, kurias durpininkai vadina laukais, atkūrimo darbus.
Ši įmonė gamina tik durpių substratus, ir priešingai ne vienai durpynus eksploatuojančiai įmonei, šilumos išgavimui skirto durpių kuro gamyba neužsiima.
Paklaustas, kiek jų įmonė skiria tvarumui ir lietuviškos gamtos saugojimui, įmonės vadovas patikino puikiai suprantąs europinės Žaliosios knygos reglamentus, juos vertina ir jau mato tuos veiksmus, kuriuos turės atlikti.
„Jau esame grąžinę tam tikrą dalį durpyno atgal į aplinką, užpylę ją vandeniu. Dabar ten gervės leidžiasi, vaikus peri, taigi mūsų tas gamtos atstatymo procesas žingsnis po žingsnio vyksta“, – sakė pašnekovas.
Nuo kuro iki substratų
Radviliškio rajone veikianti „Sulinkių“ įmonė turi kone šimtametę patirtį. Ji veikia nuo 1936-ųjų, o prieš 27-erius su trupučiu metų ji buvo privatizuota.
„Stalino laikais išties tos durpės buvo naudojamos kurui, – istoriją primena pašnekovas. – O II-ojo pasaulinio karo metais vokiečių belaisviai tiesė geležinkelio bėgius. Toks tas mūsų istorinis šleifas. Dabar kuro negaminame, tik substratus, kurie diferencijuoti į natūralias durpes ir tas, kurios yra su trąšomis. Mūsų produkciją perka ir pasaulis, ir Lietuva.“
Priklausomai nuo metų įmonė durpių substrato eksportuoja 60-70 proc.
Pasak R. Stanio, jų produkcija pardavinėjama litrais, bet bendroji apskaita vykdoma kubiniais metrais. Skaičiuojant kubais, per metus pagaminama per 300 tūkst. kubinių metrų, litrais tai būtų 300 mln. litrų.
„Sulinkių“ eksploatuojamų durpynų teritorija užima 762 ha.
„Vienas yra Sulinkiuose, antrasis yra Varėnos durpynas, o trečiasis yra Estijoje“, – vardija pašnekovas.
Pasak pašnekovo, kuris yra asociacijos „Lietuvos durpės“ tarybos narys, jai priklauso 15 stambių durpių kasybos, gamybos ir prekybos įmonių. Didžiausią rinkos dalį durpių versle atsiriekia „Rekyva“, šalia Kupiškio esanti „Durpeta“, „Sulinkiai“ bei dar viena kita įmonė, o kitos daugiausia savo produkciją eksportuoja.
Eksportas – į visą pasaulį
R. Stanys aiškina visą technologiją, kaip yra eksploatuojami ir atstatomi durpynai.
„Pirmiausia iš eksploatuojamo durpyno yra iškasamos durpės. Veikia atitinkama hidrosistema, kuri padeda vasaros metu laikyti sausesnį durpyno paviršių. Ji reikalinga tam, kad būtų lengviau surinkti durpes. Yra naudojamos specialios durpių surinkimo technologijos – siurbliai arba mechaninis surinkimas. Paskui durpės yra sandėliuojamos į didelius karavanus, kurie dar vadinami šūsnimis. Jos sandėliuojamos iki tol, kol išvežamos į gamybinę bazę, kuri įsikūrusi Radviliškyje. Tuomet su specialia technika durpės fasuojamos į maišelius, kurių litražas sudaro nuo 5 iki 5000 litrų ir parduodamos priklausomai nuo klientų poreikių. Jas išgabename mašinomis, o kai jos transportuojamos toliau – jūriniais konteineriais“, – procesą detaliai paaiškina pašnekovas.
„Sulinkių“ produkcija keliauja į Italiją, Graikiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Pietų Korėją, Japoniją, Ispaniją, Italiją, Prancūziją, Belgiją , Alžyrą, Čilę, Egiptą ir daugybę kitų valstybių. Įmonės vadovas priduria: kol nenutrūko prekybiniai santykiai su Kinija, substratus gabeno ir tą šalį.
Kaip atkuriami durpynai
Iki tam tikro gylio, arba mineralinio sluoksnio, iškasus durpes vykdomi lauko atstatymo darbai.
„Įsivaizduokite indą, kuriame yra sriuba. Ją valgome, valgome ir liko dar per šaukštą sriubos, tai jos nebeliečiame. Taigi, mes į tą ertmę prileidžiame vandens, kuris natūraliai pribėga iš esamos hidrosistemos, t. y. iš kanalų arba iš išorės, tarkime, kai lyja. Tas vanduo tose žemapelkėse puikiai laikosi. Jis užpila maždaug 30-50 cm gylio, kuris yra puikiai prieinamas gervėms perėti. Atsiranda kupstai, kur jos peri, bet prie jų negali prieiti lapės, šeškai ar kiti gyvūnai, kurie maitinasi gervių kiaušiniais. Tuomet atsiranda bebrai, kurie natūraliai stato užtvankas. Ten jų niekas neliečia ir jie ten natūraliai dauginasi. Praeina 3-4 metai ir ten viskas sukasi. Mačiau, kaip žvejai ten jau žuvis gaudo. Taip gamta atkuria natūralų savo ciklą. Lapai krenta, į dugną leidžiasi natūralios organinės medžiagos, jos pūva ir taip formuojasi durpių sluoksnis. Bet tam, kad susiformuotų naujas durpynas, reikia mažiausiai 10 tūkst. metų“, – taip visą natūralios gamtos atkūrimo procesą aiškina pašnekovas.
Pasak verslininko, durpynai yra suskaidyti į atskirus laukus, kurie yra atskirti dideliais magistraliniais grioviais. „Sulinkių“ įmonė aplinkai yra grąžinę tris išeksploatuotus laukus.
Žalioji durpynų politika
„Mes puikiai suprantame, kad panaudotą durpyną reikia gražinti į gamtą. Keliami atitinkami reikalavimai, ir, ačiū Dievui, kad būtų sumažintas CO2 (anglies dvideginio) išmetimas į išorę. Tik mums nesuprantama Lietuvos valdžios pozicija dėl kitų CO2 emisiją vykdančių ūkio subjektų, tarkime, ūkininkų. Jeigu žvelgiant į dirvožemio keliamą CO2 emisiją iš 1 ha, tai lyginant su durpynais, ten 10 kartų didesnė. Aišku, tai ne mano daržas, bet manau, kad tai politizuoti dalykai“, – tokios nuomonės laikosi pašnekovas.
Pasak pašnekovo, vykdant žaliąją durpynų politiką, įmonė turi taip paruošti durpyno eksploatavimo ir atstatymo technologiją, kad ji būtų mažiausiais kaštais gražinama į gamtą.
„Esame pasirašę durpynų eksploatacijos sutartį su Lietuvos vyriausybe, kur durpyno rekultivacijos plane mums aiškiai nurodyti įrankiai ir veiksmai, kuriuos mes turime įvykdyti. Taigi tas teritorijas, kur esame iškasę, jau grąžiname į gamtą. Dabar toliau kasame kitus laukus, bet kai prieisime tą tašką, kad vėl reikia tą padaryti, mes tam ruošiamės ir padarysime“, – patikina verslininkas.
Durpės kasamos tik šiltuoju metų laiku, priklausomai nuo orų – nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio, arba nuo gegužės vidurio iki rugsėjo vidurio. Nuo rudens iki kitų metų pavasario vyksta durpių transportavimas iš suformuotų šūsnių, kitaip karavanų, iš kur jos vežamos į gamybą.
„Tuo metu, kai vežamos durpės, mes tuos laukus tvarkome, remontuojame užgriuvusius durpėmis kanalus. Juos reikia atkasti, atstatyti, paruošti vandens nutekėjimą, išlyginti paviršius. Yra daugybė niuansų. Tarkime, išlenda kelmai, gal net ir 10 tūkst. metų senumo, nes ten augusių medžių šaknys durpynuose užsikonservavo. Jas reikia išrauti, surinkti, išvežti. Mes jas sandėliuojame, o paskui iš mūsų tą medieną perka įmonės, kurios gamina biokurą“, – pasakoja „Sulinkių“ vadovas.
Tuo tarpu pati gamyba įmonėje vyksta visus metus.
„Lietuva užaugina vieną derlių, Čilė - du, o Alžyras, Jungtiniai Arabų Emyratai, Egiptas – gal ir tris derlius. Todėl jiems nuolat reikia mūsų produkcijos“, – pasidžiaugia pokalbininkas.
Jis patikina, kad durpėse užaugintas produktas tikrai yra natūralus, ekologiškas: „Į substratus dedame tik tas trąšas, kurios yra sertifikuotos Europos Sąjungoje, o tos durpės, kurias iškasame, tikrai yra natūralus produktas. Mes ruošiame substratus, kurie yra skirti pomidorams, agurkams, paprikoms, kitoms daržovėms ir augalams, mat daugelis perka gėlėms skirtus mūsų gaminius. Yra įmonė Italijoje, kuri iš mūsų perka natūralias durpes ir jau pas save gaminasi substratus, kurie skirti specialiems produktams.“
Lietuvius lenkia latviai ir estai
R. Stanys šiai įmonei vadovauja nuo 2016 m. Prieš tai jis dešimtmetį dirbo vienoje iš „Transimeksa“ grupės įmonių.
„Sulinkiai“ įmonės vadovas sako, kad šiai įmonei kaip daugeliui kitų sunkiausi buvo kriziniai 2008-2009-ieji metai.
„Nuo 2010 m. įmonė pradėjo atsitiesti, stotis ant kojų, žiūrėti pardavimų kanalų rentabilumą, po truputį investuoti. Didelės investicijos padarytos per paskutiniuosius penketą metų, todėl įmonė gali tiekti kokybiškesnę produkciją, gali sparčiau dirbti ir didesnes produkcijos apimtis generuoti. Dabar dirbame stabiliai ir stengiamės savo pozicijas išlaikyti tiek Lietuvos, tiek eksporto rinkose“, – kalba pašnekovas.
Šio verslo, kuris naudoja Lietuvos iškastinę žaliavą yra trys sudėtinės dalys – kasyba, gamyba ir pardavimai.
„Bet tai nėra toji verslo niša, kur būtų daug generuojama BVP. Daug daugiau durpynų yra Latvijoje ir Estijoje. Ypač pastarojoje šalyje, kur kapitalas yra atėjęs iš Suomijos, kur durpių pramonė buvo itin stipri. Po II-ojo pasaulinio karo pagrindinis jų šildymo šaltinis buvo durpės. Paskelbus Estijos nepriklausomybę suomiai stipriai investavo į Estijos durpių pramonę, todėl dabar ten daug suomiško, o Latvijoje – daug Nyderlandų“, – pasakoja verslininkas.
Tuo tarpu Lietuvoje be lietuviško kapitalo įmonių didžiausiu durpių rinkos žaidėju laikoma vokiečių kompanija „Klasmann- Deilmann“, kuri daugiausia dirba su eksportu.
Nors durpių išteklių potencialas Lietuvoje yra pakankamai gerai ištirtas, tačiau jų įsisavinimas yra griežtai ribojamas dėl įvairių priežsščių. Tarkime, net 76 proc. nenaudojamų detaliai išžvalgytų durpynų patenka į saugomas teritorijas, apie 11 proc. yra miško žemėje.
„Puiku, kad Lietuva saugo savo teritoriją. Ir mūsų durpynų masyve yra tam tikrų vietų, kurias mes saugome ir neeksploatuojame“, – patikino „Sulinkių“ įmonės vadovas.
