„Lifosos“ gipso kalnai ir „Akmenės cemento“ kaminai daugeliui kėlė, o ir dabar dar kai kam kelia baimę ir asocijuojasi su didele tarša. Visai neseniai buvo paleistas gandas, kad štai „Lifosoje“ dirbantys žmonės virtę skeletais – neva taip juos paveikęs darbas trąšas gaminančioje įmonėje.
Jeigu tie senosios pramonės lietuviškieji gigantai kažkada ir turėjo bėdų, tai didžioji dauguma jų jau praeityje. Šiandien tai modernios, labai didelį dėmesį ne tik savo žmonėms, bet ir visam gamybiniam procesui skiriančios įmonės, kurios pasuko žaliosios pramonės keliu ir sparčiai juo žingsniuoja pirmyn. Maža to, jos jau tiesia jas sujungsiančius bendradarbiavimo tiltus.
Legenda apie skeletais virtusius kėdainiečius
Vienos didžiausių Kėdainių krašto maitintojos, fosforo trąšų gamintojos „Lifosos“ buvęs ilgametis vadovas Jonas Dastikas per visus savo 23 vadovavimo įmonei metus teigė turėjęs nuolat atsimušinėti ir įrodinėti, kad Kėdainių Alpėmis vadinami gipso kalnai žmonėms nekenkia ir darbuotojų skeletais nepaverčia.
Būtent taip būtų galima pasakyti apie sklandančias legendas, kad „Lifosos“ darbuotojai yra paveikti įvairios chemijos, vaikšto kaip skeletai, kad trąšų gamintoja užteršė visą Kėdainių kraštą.
J. Dastikas pasakojo, kad vis atsirasdavo žmonių, kurie puldami įmonę, norėjo išgarsėti. Su vienu tokiu įmonė teisėsi net ketvertą metų.
„Turgaus dieną jis pradėjo platinti anketą, kad aplink gipso kalnus per metus numirė du šimtai žmonių, ir kad fabrike vaikšto ne žmonės, o skeletai“, – vieną iš daugybės atvejų pakomentavo pokalbininkas.
Tas pilietis buvo paduotas į teismą ir byla laimėta.
Buvęs įmonės vadovas pasakojo, kad paskutinis toks kovotojas-politikierius rado originalų būdą pasipinigauti – norėjo parduoti plastikinius maišelius. Jo idėja buvo sufasuoti visą į akmenį sukietėjusį gipsą ir išvežti iš Lietuvos.
Tiems, kas „Lifosai“ žeria kaltinimus dėl Kėdainių krašto nuodijimo J. Dastikas turi šmaikštų atsakymą: „Pažiūrėkite į mane – beveik visus tuos metus, kol vadovavau įmonei, buvau pensijoje ir vis dar dirbau.“
Tiesa, toji pensija buvo išankstinė, į kurią žmonės anksčiau buvo išleidžiami už darbą kenksmingomis sąlygomis.
Jau vėliau įmonėje buvo kiekviena darbo vieta įvertinta pagal kenksmingumą. Tokių vietų nebuvo nustatyta nė vienos. Tada iš karto buvo panaikintas kenksmingo stažo, kuomet cechų darbuotojai į pensiją išeidavo nuo 45 m., o kiti – nuo 50 m., statusas.
Inspekcijos baigia pamiršti kelią
Iš įmonės kasdien išvežama maždaug po 6 tūkst. tonų gipso, kitaip dar – fosfogipso. Nepaisant to, prieš gerą dešimtmetį buvo kilusi grėsmė, kad netrukus jam neliks vietos. Bet po ketverius metus trukusių vargų įmonei pavyko įsigyti šalia gipso kalnų 45 ha besidriekiančias pelkes. Dabar tos teritorijos užteks kokiems 25 metams.
Mainais už tas pelkes „Lifosa“ buvo pažadėjusi atsodinti išdegusį Neringos mišką. Vėliau įmonė tiesiog sumokėjo pinigus, kad jis būtų atsodintas.
Pasak J. Dastiko, toji pelkė yra labai dėkinga vieta, nes ten yra nelaidus gruntas.
„Išgręžėme net iki 7 metrų gylio. Ten nelaidus morenininis molis, kuris net grąžtus laužė. Aplink tuos laukus iškasėme didelį griovį ir paskui suplakėme molio pylimą. Jis įleistas į žemę nuo trijų iki septynių metrų. Todėl nė lašas gipso ar kokios nors medžiagos iš jo į šonus nepatenka“, – patikino buvęs ilgametis įmonės vadovas, kuriam vadovaujant buvo atliekami visi šie darbai.
Tokiu septynis kilometrus nusidriekusiu pylimu apsupti ir senieji gipso kalnai ir nauja, tam skirta teritorija. Darbai baigti prieš aštuonetą metų.
J. Dastikas sako, kad nuo to laiko įvairios inspekcijos jau baigia pamiršti kelią iki Kėdainių Alpių, nes nuolat atliekami mokslininkų tyrimai kaskart paliudija, kad šie kalnai nekenksmingi nei aplinkai, nei žmonėms, nei gamtai.
Pašnekovas neslėpė: jeigu įmonė būtų radusi kitokią išeitį, kur pilti šias atliekas, būtų ja pasinaudojusi. Belgai jas pila į upę, marokiečiai – septynių kilometrų ilgio vamzdžiu pumpuoja į jūrą. Tuo tarpu kėdainiečiai, neturėdami jokių kitų galimybių, formuoja dirbtinius kalnus.
Nors Kėdainių Alpių viršukalnės yra įmonės teritorijoje, visuomenei jos nėra uždaros. Čia yra organizuojamos atvirų durų dienos, ant tų kalnų rengiamos įvairios fotosesijos, gipso kalnus ypač pamėgo jaunavedžiai.
Kėdainių Alpių pašonėje jau daugiau kaip penketą metų ganosi stumbrų banda, kuri į teritoriją patenka per iš gamyklos išleidžiamus vandenis. Įmonės darbuotojai, peržiūrėję vaizdo kameras suskaičiavo visą jų kaimenę – 35 stumbrus. Lifosiečiai juos su meile vadina kolegomis.
Reikia viską daryti su protu
O kiek gi žmonijai gali kenkti pačios trąšos, kurios gaminamos Kėdainių „Lifosoje“? Ir kas geriau – modifikuoti produktai ar ant trąšų užauginti?
Tokie klausimai buvo nuolat uždavinėjami ir J. Dastikui.
Jis teigė turėdavęs nemažai svarių argumentų, kuriuos išdėstydavo kritikams.
„1800 m. pasaulyje gyveno milijardas žmonių, dabar – 7,5 mlrd. Visus juos reikia pamaitinti, o žemės nedaugėja. Norint išmaitinti pasaulį, reikia kelti žemės ūkio produktyvumą. O tą galima daryti tik naudojant trąšas, maistingąsias medžiagas.
Būtent šią idėją ir atspindi įmonės šūkis: „Žemė maitina mus, mes maitiname žemę“. Žemei reikia kalio, fosforo, azoto. Nes kitaip niekas neaugs“, – sakė gerą ketvirtį amžiaus vienos didžiausių fosforo trąšų gamyklos Europoje dirbęs J. Dastikas.
Jo įsitikinimu, jeigu viskas daroma su protu, tada viskas gerai: „Trąšas reikia berti tada, kada reikia ir kiek reikia. O tai priklauso nuo žemės ir nuo auginamos kultūros.“
Pašnekovas patikino, kad pastaruoju metu žemei jau netgi sieros prireikė: „Yra aiškinama taip: Europa sumažino jos išmetimus, rūgštaus lietaus neliko ir siera nenukrenta į dirvą. O augalams jos reikia“.
Jau kurį laiką „Lifosa“ gamina naują produktą – kristalines trąšas, kitaip monoamonio fosfatą. Už jas įmonė yra gavusi Metų gaminio apdovanojimą. Šios trąšos yra ištirpinamos ir purškiamos ant augalų, todėl jų labai mažai reikia.
Laukia bene geriausi metai
Naujasis įmonės vadovas Rimantas Proscevičius, prie šios įmonės vairo stojęs šių metų balandį, ilgą laiką dirbo šios įmonės technikos direktoriumi ir generalinio direktoriaus Jono Dastiko pavaduotoju.
Šių žmonių ir visos komandos nuopelnas, kad įmonė pakeitė savo rūbą, tapo ta vieta, kur žmonės veržiasi dirbti. Čia ne tik mokami vieni didžiausių Lietuvos pramonėje atlyginimų, bet ir seniai pamiršta, kad kažkada darbas šioje įmonėje buvo laikytas kenksmingu.
Ranka rankon 23 metus su J. Dastiku dirbęs R. Proscevičius sako, kad ne vieną dešimtmetį įmonė buvo juodinama, jai pripaišomos būtos ir nebūtos nuodėmės, o ji, nieko nepaisydama, keitėsi tiesiog akyse.
„Taršios, kenkiančios įmonės vardo atsikratyti padėjo visas kompleksas rekonstrukcinių procesų, – sakė naujasis įmonės vadovas. – Didelį įdirbį padarė pirmasis įmonės akcininkas Danas Tvarijonavičius. Prie jo įvyko didžiosios rekonstrukcijos. Rekonstravome visus pagrindinius gamyklos cechus bei pastatėme naujus, ilgainiui pakeitėme produktus ir padarėme produktų diversifikaciją.“
Reikšmingu šuoliu pašnekovas laiko tai, kad iš įprastos fosforo rūgšties jau kurį laiką gaminamos vandenyje ekologiškos, tirpios, purškiamos trąšos – jau minėtas monoamonio bei karbamido fosfatas. Jų gamybai buvo pastatyti du nauji cechai.
Taip pat paleista 1 MW saulės jėgainė, pastatytos trys elektromobilių pakrovimo stotelės. Joms skirta energija gaunama iš naujosios jėgainės.
„Rekonstruodami savo technologijas daug kartų sumažinome CO2 (anglies dioksido), o taip pat SO2 (sieros dioksido) išmetimus. Taip mes saugome gamtą. Ir toliau planuojame plėtrą, kuri nekenktų aplinkai“, – nuveiktus ir būsimus darbus vardijo pašnekovas.
„Fosfogipso perdirbimo strityje dar nieko reikšmingo nenuveikėme, tačiau nuolat dirbame su mokslininkais, – Vokietijos kompanijomis, cemento gamintojais. Nes tai yra kalcio sulfatas – antrinė žaliava ir jis bus perdirbamas. Neseniai kalbėjomės su „Akmenės cemento“ vadovu dėl neutralizuoto fosfogipso tiekimo šiai cemento gamyklai. Šiuo metu tokias galimybes svarstome“, – sakė R. Proscevičius.
Abu pašnekovai pasidžiaugė, kad susiklosčius palankioms trąšų kainoms šie metai „Lifosai“ bus bene pelningiausi per visą įmonės veiklos istoriją.
„Antrą pusmetį pradėjo sparčiai kilti trąšų kainos. Pataikėme ant tų kainų šuolio ir tai bus vieni geriausių, o gal net ir geriausi „Lifosos“ metai. Taigi mes vėl planuojame investicijas ir plėtrą“, – kalbėjo naujasis įmonės vadovas.
Pliusas – vietos žaliava
Nutolusioje nuo visų didmiesčių Naujojoje Akmenėje įmonė „Akmenės cementas“ atsirado neatsitiktinai. Čia tarpukariu buvo rasti ir pradėti tyrinėti didžiuliai kalkakmenio ir molio klodai. Yra paskaičiuota, kad esant dabartiniam gamyklos pajėgumui, žaliavos turėtų užtekti dar kokiam šimtui metų.
Telkinys, kurį naudoja „Akmenės cementas“, tęsiasi iki pat Latvijos – ten kaimynai irgi yra pasistatę cemento gamyklą. Produktyviausiais savo laikais įmonė pagamindavo apie 3 mln. tonų cemento per metus. Šiandien čia pagaminama per milijoną tonų.
Ši sunkiosios pramonės atstovė yra unikali tuo, kad naudoja vietos žaliavas. Tai yra didelis pliusas – taip įmonė turi daugiau nepriklausomybės.
Pasistatė modernią gamybos liniją
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo „Akmenės cemento“ įmonėje veikė dvi cemento gamybos linijos, o štai trečiosios statyba buvo baigta vos prieš septynetą metų. Tai jau kitu – sauso gamybos principu veikianti linija, kuri leidžia cementą gaminti naudojant mažiau energijos. Į šią gamybos liniją įmonė investavo daugiau apie 14 mln. eurų.
Kaip patikino bendrovės vadovas Artūras Zaremba, cemento pramonė ypatinga tuo, kad gaminant produkciją beveik nelieka šalutinių medžiagų, viskas sunaudojama, tad cemento gamyklos tinka įvairiam alternatyviam kurui deginti.
Tokį kurą naudojanti trečioji cemento gamybos linija leidžia be pavojingų medžiagų išmetimo į orą deginti buitines atliekas. Šitaip gamykla gali naudoti gerokai mažiau iškastinio kuro – anglies.
„Turime galingus filtrus, atitinkame visus reikalavimus, be to, deginant alternatyvų kurą itin aukštoje temperatūroje nelieka šalutinių produktų. Dūmai, matomi iš „Akmenės cemento“ kaminų, – daugiausia garai, – pastebėjo jis. – Visi šiukšliname ir kuo toliau, tuo daugiau. Dalis šiukšlių rūšiuojama ir dėl to reikia džiaugtis, tačiau didžioji masė atliekų patenka į bendrus sąvartynus. Jie pilnėja neįtikėtinais tempais.“
Sprendžia ne vieną dilemą
Įmonės vadovas neslepia, kad dabar, kai pasaulis diskutuoja apie žaliąją ekonomiką ir bando paversti tai realybe, jų įmonei tai ne tik kalbos, bet realus darbas.
„Akmenės cementas“ dabar yra numatęs kelių etapų investicinius projektus.
„Pirmiausia mums reikia pabėgti nuo anglies. Ją teks pakeisti alternatyviu kuru, ar tai būtų pramoninės, ar buitinės atliekos. Ir tai yra realu, nes tam reikalingos technologijos jau yra. Na, o kitos investicijos jau bus susijusios su CO2 emisija, – įmonės modernizacijos planus atskleidė jos vadovas.
– Štai pasistatėme sausą gamybos būdą naudojančią gamyklą, ji yra beatliekinė, nes ženkliai sumažinome anglies naudojimą. Žaliavas maišome sausu būdu. O dabar imamės veiksmų, kurie susiję su CO2 išmetimo mažinimu – tuo, kas išeina per kaminą.“
Europos Sąjunga (ES) jau yra parengusi CO2 emisijos mažinimo 2030-2050 m. planą, kuris numato 2050 m. ji bus nulinė. Ir tai bus taikoma ne tik cemento pramonei, bet ir visoms sunkiosios industrijos šakoms.
„Mes turėsime palaipsniui mažinti anglies naudojimą. Šiuo momentu kurui dar naudojame apie 90 proc. anglies, o 10 proc. sudaro alternatyvus kuras. Mūsų tikslas yra alternatyvaus kuro dalį padidinti iki 70 proc., o anglies sumažinti iki 30 proc. Tai būtų pirmas žingsnis, o toliau bus CO2 išmetimo mažinimas, nes ir alternatyvus kuras išmeta tam tikrą CO2 dalį. Bet jau yra technologijos, kurios CO2 sugaudo“, – pasakojo pokalbininkas.
Pasak jo, tas dujas galima suskystinti, tik išlieka klausimas, kur jas tada dėti, nes Lietuva priėmusi sprendimą jų nesaugoti. O juk vien tik „Akmenės cementas“ per metus jų sukauptų apie 800 tūkst. tonų: „Čia bus ne tik mūsų, bet ir „Orlen Lietuvos“, „Achemos“, „Lifosos“, katilinių, kurios išmeta CO2, problema. Taip pat ir visos ES industrijos rūpestis.“
Tos technologijos – CO2 gaudyklės yra labai brangios. Pramonė yra skatinama jas diegti, bet išlieka klausimas – kas už tai sumokės? „Akmenės cementras“ ketina investuoti apie 70 mln. eurų. Didžioji dilema – tai kaip tai atsipirks?
„Pasaulis yra dinamiškas. Mes suprantame, jog privalu mažinti CO2 emisiją, bet pasaulis neužsidarys, cemento bus galima įsivežti iš Kinijos, Rusijos, kitur. Mes susitvarkysime, patirsime didelius kapitalo kaštus, bet tada negalėsime konkuruoti su tomis šalimis, kurios to nedarys. ES dabar diskutuoja apie mokestį, kurį taikytų importuotojams iš trečiųjų šalių. Nes jeigu nebus uždėta saugiklių, Europoje tiesiog neapsimokės šio produkto gaminti“, – mano pašnekovas.
Pasak jo, pasaulyje yra pagaminama ir sunaudojama apie 7 mlrd. tonų cemento per metus. Pusę jo pagamina Kinija, po jos rikiuojasi Indija ir Rusija.
Vadovo žodžiais, CO2 – ne tik Europos, bet ir viso pasaulio problema. Svarbu, kad ir trečiosios šalys imtųsi priemonių, o to tikėtis – kol kas sunku.
„Turime pašonėje Baltarusiją, kuriai nekeliami jokie reikalavimai nei dėl taršos, nei dėl CO2, nei dėl kokių derinimų”, – pavyzdį pateikė A. Zaremba.
Degina tik gerai išrūšiuotas atliekas
A. Zaremba pasidžiaugė, kad iš įmonės cemento pagamintas betonas Lietuvoje beveik nepapuola į sąvartynus, jis surenkamas, sumalamas ir prikeliamas antram gyvenimui.
Šiuo metu „Akmenės cementas“ kurui naudoja padangas, dumblą, gali deginti ir buitines ar gamybines atliekas.
Tiesa, įmonės vadovas pripažįsta, kad šiuo metu įmonė nepajėgi sudeginti visų Lietuvoje esančių padangų. Kol kas per metus čia sudeginama apie 5-7 tūkst. tonų, o Lietuvoje per tiek laiko jų susikaupia apie 15-20 tūkst. tonų.
„Cemento gamyklos, degindamos padangas, tikrai neteršia gamtos daugiau, nei deginant dujas. Yra įdiegti specialūs filtrai. Esame kontroliuojami 24 valandas per parą“, – patikino gamyklos, kuriai praeityje teko atlaikyti ne vieną žaliųjų protestą, vadovas.
A. Zaremba sako, kad įmonė galės deginti daugiau buitinių atliekų, bet tik tuo atveju, kai jos bus tinkamai surūšiuotos, paruoštos, supakuotos. Ir tik tai, kas negali būti panaudota antrą kartą, – jokio plastiko, stiklo ar pan. Pramonėje taip pat kaupiasi daug atliekų ir jei negali būti perdirbtos, gali tapti kuru.
Dzūkijos neteršia
Kai netoli Alytaus jau Nepriklausomybės metais buvo statoma viena didžiausių porolono gamintojų Baltijos regione „Vita Baltic International“ buvo kilę nemažai triukšmo, kad štai Dzūkija turės gamtą teršiantį monstrą.
Įmonės vadovas Renatas Degulis šiandien sako, kad aplinką gali teršti per kaminą išeinančios dujos. Vienas iš variantų buvo pasirinkti labai aukštą kaminą.
„Statant mūsų įmonę buvo pasirinktas brangesnis, tačiau daug tvaresnis variantas. Gamykloje yra įrengti anglies filtrai, todėl viskas, kad išeina, neturi blogų junginių.
R. Degulis didžiuojasi, kad gamykla savo teritorijoje turi gandralizdį, kuriame vasaromis auga gandriukai.
„Taip, gamyboje yra naudojama daug chemijos, kuri yra kenksminga, bet yra atidirbtos ir nuolat peržiūrimos taisyklės, kurių mes griežtai laikomės. Sauga yra viena svarbiausių mūsų vertybių, – sakė R. Degulis. – Stengiamės porolono gamyboje naudoti kuo tvaresnes, atsinaujinančias medžiagas ir kurti kuo tvaresnį produktą.“