Rugpjūčio pradžioje, užuot rašęs apie Mauricijuje išsiliejusius degalus, „BP“ klimato planą ar Europos karščio bangą, norėjau pasidalyti šiuo sąrašu kaip būdu užmegzti įdomų pokalbį. Penki pagrindiniai principai būtų šie:
Adaptacija be mažinimo yra beprasmė
Sunkėjant klimato kaitos padariniams, neatidėliotinos valdymo ir adaptacijos problemos gali sumenkinti išmetamųjų teršalų mažinimo darbą. Tačiau nesumažinus emisijų, klimato problema tik dar labiau stiprės.
Štai kodėl bet kokia šiuo metu vykdoma adaptacija turi būti lydima pastangų ilguoju laiku sumažinti klimato atšilimą. Jei taip neįvyks, turėsime vis labiau pasikliauti neigiamų emisijų technologijomis, kurios greičiausiai bus žymiai brangesnės – ir kol kas dar nepasiekė reikšmingo masto.
Nematuoji – vadinasi, nesiimi veiksmų
Tai sena vadybos mantra, tačiau klimato gynėjai ir toliau ją naudoja – ir visai sėkmingai.
Prisiminkite, kaip naftos kompanijos iš pradžių priešinosi informacijos atskleidimui, o paskui prisiėmė atsakomybę už išmetamuosius teršalus vartotojams deginant jų produktus (tai vadinamosios trečiojo lygio emisijos). Jos sudaro daugiau kaip 80 proc. visų emisijų, o jų nesumažinus naftos kompanija neturės jokių galimybių išsaugoti socialinę licenciją.
Kadangi akcininkai ir aktyvistai reikalavo įskaičiuoti ir šias emisijas, Europos naftos kompanijos pradėjo kurti nulinių išmetamųjų teršalų planus, į kuriuos įtrauktos ir kai kurios trečiojo lygio emisijos.
Jų dar laukia ilgas kelias, o daugelis kompanijų į savo viešus apskaičiavimus vis dar neįtraukia visų išmetamųjų teršalų šaltinių. Taip pat verta paminėti, kad šiuo metu „Exxon Mobil“ yra vienintelė didelė naftos kompanija, nedeklaruojanti savo trečiojo lygio emisijų.
Kaltės permetinėjimas lėtina progresą
Viena iš priežasčių, kodėl visuotinis klimato susitarimas buvo pasirašytas 2015 m., o ne 1995 m., yra ta, kad šalys ilgai stumdėsi, kuri turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už išmetamųjų teršalų mažinimą.
Buvo aišku, kad turtingos ekonomikos, atsidūrusios ten, kur yra, nes naudojo iškastinį kurą, turėtų pasistengti labiau. Tiktai kiek labiau? Galiausiai pasiektas sandoris, Paryžiaus klimato susitarimas, buvo neprivalomų, savanoriškų emisijų mažinimo tikslų rinkinys. Nuo to laiko veiksmai klimato srityje akivaizdžiai paspartėjo.
Kiekviena į atmosferą išmesto anglies dioksido tona dar labiau sustiprina klimato krizę, ir visai nesvarbu, kas ją išmetė. Atrodytų, teisingumas reikalauja, kad tie, kurie išmeta daugiau, turėtų ir mokėti daugiau. Tačiau išmetamųjų teršalų sąskaita siekiant eliminuoti vieną neteisybės formą, ilgainiui bus sukeltos kitos, kur kas destruktyvesnės neteisybės formos.
Ne rinkos prieš reguliavimą, bet rinkos ir reguliavimas
Kai kurie teigia, kad vienintelis būdas kovoti su klimato kaita – sugriauti kapitalistinę sistemą ir pakeisti ją kuo nors kitu. Tai viliojanti idėja, tačiau klimato problema turi laiko limitą. Kuo ilgiau delsiame, tuo blogiau viskas klostosi. Pragmatiškesnis kelias į priekį būtų suvaldyti perteklių ir pasitelkti reguliavimą rinkoms formuoti.
Technologijų įvairovė padidins tikimybę sulaukti sėkmės
Vyriausybės politika yra linkusi „įtvirtinti“ brandžias švarios energijos technologijas, o tai gali užkirsti kelią naujų, geresnių alternatyvų sukūrimui. Pavyzdžiui, lengvojo vandens reaktorių naudojimas JAV atominėse elektrinėse sudarė didžiules kliūtis patekti į rinką kitų tipų reaktoriams, tokiems kaip „Generation IV“ arba mažiems moduliniams reaktoriams, kurie laikomi žymiai saugesniais.
Kažkas panašaus gali nutikti su ličio jonų akumuliatoriais, maitinančiais elektrinius automobilius, su silicio fotovoltaika, generuojančia saulės energiją, arba su šarminiais elektrolizeriais, dalijančiais vandenį į deguonį ir vandenilį.
Be abejo, rasime ir daugiau pranašesnių technologijų, tačiau mums taip pat reikia veikiančios sistemos, kuri galėtų padėti naujosioms technologijoms pasiekti rinką.