Lietuviška produkcija kyla iš pelenų
Prekybos centruose yra tikrai nemažai produkcijos, kuri pagaminta Lietuvoje. „Pagaminta Lietuvoje“ ženklą galima dėti ne tik ant maisto produktų, bet ir drabužių, buities prekių. Bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis DELFI sako pastebintis aiškų ir neginčijamą „Pagaminta Lietuvoje“ renesansą.
„Šiuo metu „Pagaminta Lietuvoje“ išgyvena pakilimo laikus. Tikrai galima matyti, kaip vystosi vietinės produkcijos gamyba, įmonės dėliojasi, ką galima padaryti, ką naujo sukurti, kaip technologiškai sudėlioti, sukurti. Dar prieš 30 metų trūko elementaraus požiūrio į pirkėją, taip pat ir prekybos. Sugriovėme ir gamybą, bet, visa laimė, šiuo metu gamyba atsigauna“, – tikina D. Dundulis.
Be kita ko, vartotojai taip pat labai vertina vietinę produkciją, tačiau ar lietuviški gamintojai patys pastebi šį „Pagaminta Lietuvoje“ renesansą?
Vieno didžiausių šalyje lietuviškos produkcijos gamintojų AB „Rokiškio sūris“ vadovo Daliaus Trumpos nuomone, šiandien „Pagaminta Lietuvoje“ ženklas išties išgyvena vienus geriausių laikų.
„Dabar lietuviška produkcija, ypač maisto produktai, išgyvena tikrai gerus laikus. Lietuva, palyginus su didžiąja dalimi ES šalių, yra pakankamai žalias, ekologiškas kraštas ir tai yra galimybės turėti tikrai ekologišką pieną. Jis gali ir neturėti ekologinio sertifikato ženklo, tačiau vis tiek yra ekologiškesnis nei pienas, melžtas Vokietijoje ar Olandijoje, kuri, pavyzdžiui, yra mažesnė už Lietuvą, bet gyventojų turi tris kartus daugiau. Tokiose šalyse apie žalias pievas, kuriose karvės galėtų ganytis, nėra net ko svajoti. Mūsų kraštas ir jo reljefas yra mūsų privalumas ir tą privalumą pripažįstame ne tik mes, gamintojai, bet ir prekybos tinklai, kurie jau lenktyniauja, kuris yra lietuviškesnis“, – apie tendencijas kalba D. Trumpa.
Prisimena daug prastesnius laikus
Tačiau ne visais laikais lietuviška produkcija buvo vertinama. Pašnekovas prisimena laikotarpį, kai Lietuva buvo tik ką atgavusi nepriklausomybę. Tuomet gyventojai, pajutę laisvę ir supratę apie galimybes įsigyti taip trokštamų vakarietiškų prekių, vietos produkciją paliko užkulisiuose.
„Atgavus nepriklausomybę, apie 1992 – 1997 metus, jautėsi toks požiūris, kad viskas, kas pagaminta užsienyje, ypač vakaruose, yra geriau nei Lietuvoje. Tuo metu buvo labai populiaru vartoti užsienio prekes. Tik prekių iš užsienio brangumas galėjo stabdyti jų vartojimą. O mes, gamintojai, daug mokėmės iš gerų pavyzdžių“, – pasakoja AB „Rokiškio sūris“ vadovas ir tęsia, kad 2002 – 2003 metais bendrovei pavyko pasiekti tikslą ir gaminti ne ką prastesnės kokybės produkciją, kuri ėmė greitai populiarėti.
„Viskas priklausė nuo įmonių finansinių sugebėjimų įsigyti naujas technologijas. Tik išėjus iš Sovietų Sąjungos, mūsų visos įmonės, palyginus su Vakarų Europos įmonėmis, buvo mažiau pažengusios technologiškai, turinčios mažiau finansinių išteklių, todėl mes negalėjome nusipirkti tokios įrangos, kokia buvo užsienyje. Tai mes su savo senomis linijomis stengėmės padaryti geriausią rezultatą, užsidirbome pinigų, padarėme technologinę rekonstrukciją ir produkcijos kokybė tikrai tapo ne prastesnė nei vakarietiškos“, – prisimena D. Trumpa.
Ypač vertinama užsienio šalyse
Lietuvoje užaugintos žaliavos maisto produkcijai kokybė yra žinoma ir užsienio šalyse. Pavyzdžiui, kaip pasakoja AB „Rokiškio sūris“ vadovas D. Trumpa, lietuvišką pieną bendrovė eksportuoja į Italiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Korėją. Tuomet šiose valstybėse mūsų produkcija naudojama vietos maisto produktų gamybai.
„Dažnai galutinis AB „Rokiškio sūrio“ vartotojas net nežino, kad valgo būtent mūsų produkciją. Tik tie, kurie iš mūsų perka, bet tokių yra nedaug“, – tikina verslininkas.
Pašnekovas tęsia, kad gaminant „Rokiškio sūrio“ produkciją, stengiamasi ją padaryti gerą, kokybišką, ekologišką, saugią. Pirmiausia, pasak D. Trumpos, to reikalauja rinka, antra – pati bendrovė turi tikslą, kad jos produkcija būtų geriausia.
Kita vertus, anot D. Trumpos, Lietuvą dar galima vadinti labai jauną valstybę sūrių gamybos pramonėje: „Lietuvoje pirmieji fermentiniai sūriai pradėti gaminti 1960 metais, iki tol žmonės iš pieno darydavo varškę ir varškės sūrį, sviestą. Smetonos laikais Lietuva buvo viena iš daugiausiai sviesto eksportuojančių valstybių. Tai palyginus su italais, kurie sūrį gamina daugiau nei 2 tūkst. metų, lietuviai neturi tokių stiprių sūrio gamybos tradicijų.“