Tačiau statistika atskleidžia įdomių dalykų. Gyvulininkystė iš vienos pusės tarsi traukiasi - karvių per metus sumažėjo 9 proc., tačiau pieno gamyba šiek tiek padidėjo. Ateityje ji didės dar daugiau, nes didieji ūkiai fermas plės labai sparčiai.
Apie tai, kur link suka Lietuvos kaimas laidoje Verslo požiūris kalbėjomės su ministru Kęstučiu Navicku.
„Šeimos ūkį mes turėsime. Norėtųsi išlaikyti jį stipresnį, tačiau yra neišvengiamos sąlygos. Jie turi arba kooperuotis, arba patys perdirbti ir parduoti produkciją, tačiau tai beprotiškai sunkus kelias. Per savo kadenciją padarėme pakeitimus, kuriais palengvinome paramos sąlygas kooperatyvams. Visgi kooperuojamės sunkiai. Blogas požiūris tikėtis, kad kažkas ateis iš išorės ir mus išgelbės“, - sako K. Navickas ir tikina, kad bet koks ūkis vadovaujasi verslo logika.Šeimos ūkis svarbus ir remiamas papildomai, nes jis svarbus ne tik dėl ekonominių, bet ir socialinių ir kaimo gyvybingumo kriterijų.
Visgi ir čia vien tik paramos neužtenka, reikia dirbti bendrai. Į klausimą ar pieno sektoriuje yra krizė, K. Navickas atsakė, kad mes turime struktūrinę krizę, nes ūkininkai nekooperuoti ir tik viena perdirbimo įmonė priklauso žemdirbiams.
“Iki šiol pieno ūkiai buvo remiami per susietą paramą. Palankiausios sąlygos ūkiams, laikantys nuo 50 iki 120 karvių. Tai toks ūkis, kuris gali savarankiškai išgyventi. Mažesniems konkuruoti bus sunku. Kitas niuansas – norėtųsi, kad steigtųsi ir perdirbimo kooperatyvai. Ypatingai norėtųsi, kad būtų perdirbama daugiau ekologiško pieno, kurio gaminame pakankamai daug, tačiau daug jo maišoma su įprastiniu, nes nėra pajėgumų perdirbti ir kad produktai atsidurtų ant lentynų. Apie tokius projektus kalbėta“, - sako K. Navickas.
Parama nuolat buvo didinama smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Taip siekta, kad mažesni ūkiai taptų konkurencingesniais.
Kiek anksčiau „Delfi“ apie pieno ūkį pasakojo ir vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Adomas Balsys.– Jūs vienas didžiausių robotų pardavėjų Lietuvoje. Robotai pas mus atsiperka? Pavyzdžiui, Izraelio ūkininkai jų atsisako ir sako, kad augant primilžiams jie tiesiog tampa per brangūs?
– Savo fermose baigiame pereiti prie robotų. Jie tinkami tiek šeimos ūkiui, tiek didelėms fermoms. Tai palengvina darbą, o ūkininkas gauna informaciją apie kiekvieną karvę. Ten įdiegtas ir dirbtinis intelektas.
Vakaruose mus ši technologija sužavėjo ir prieš 15 metų pradėjome jais prekiauti. Kalbant apie savo ūkius reikia derintis prie dirbančių žmonių. Jauniems žmonėms robotai patinka.
– Kur Lietuvoje eina pienininkystė? Statomos didžiulės fermos, jos neišstums smulkiųjų?
– Daugiau dėmesio reikėtų smulkiems šeimos ūkiams. Nemanau, kad jie sunyks. Yra žmonių, kurie mėgsta gyvulius, vaikai liko ūkyje. Kai žiūrime į pardavimus, tai nuteikia optimistiškai. Bendrovių plėtra jau įpusėjo. Plyname lauke statoma nedaug fermų. Iš šalies į šį verslą neateisi. Reikia milžiniškos patirties.
– Kaip pieno rinka ir kodėl estai su latviais ir estais pasistatė naują gamyklą, o mes nesugebame. „Pienas LT“ lūkesčiai buvo didesni.
– Estų gamykloje labai gražiai skamba, kad tai kooperatyvas, iš tiesų, mano žiniomis, kontrolinis paketas olandų rankose, o ūkiai jau pririšti prie gamyklos. Gal aš per daug įsijautęs, kad reikia daryti tai, ką moki geriausia. Kam investuoti į kooperatyvą, jei galima investuoti į naują tvartą ir gaminti daugiau?
Kooperatyvo valdymas gana sudėtingas. Gal dėl to šis judėjimas neįsibėgėja. Stambiam ūkiui dalyvavimas tokioje organizacijoje vargu ar reikalingas. Mes viską turime.
Lietuvoje pieno ūkis gali būti nuo kelių karvių, kurių savininkas gamina puikų sūrį iki 100 karvių ir poros šimtų hektarų žemės, kai parduodama ne tik pienas, bet ir grūdai. Vietos visiems užtenka. Be reikalo gąsdiname vieni kitus, kad kažkas kažką atims.
Žemės ūkio bendrovės jau dešimt metų valdo 13,6 proc. visos dirbamos žemės ir šis plotas nebeauga. Didėja tik melžiamų karvių skaičius. Žinoma, didėja derlingumas, primilžiai. Gamina 48 proc. visos šalies gyvulininkystė produkcijos.
