Kukurūzai, kviečiai, sojų pupelės, augalinis aliejus: saujelė plataus vartojimo prekių sudaro didžiosios dalies pasaulio maisto produkcijos pagrindą ir šios prekės dramatiškai brangsta, siųsdamos pavojaus signalą pasaulio pirkėjų piniginėms.
Kukurūzų kainos pernai pašoko dvigubai, sojų pupelės pabrango apie 80 proc., kviečiai – 30 procentų.
JT duomenimis, pasaulinės maisto kainos augo dešimt mėnesių iš eilės, ir tai buvo ilgiausias augimas per daugiau nei dešimtmetį.
Plastikas, metalas, nafta, elektronika, mediena, tekstilė, kartonas: žaliavos, kurios pramonei reikalinga kaip duona kasdienė.
Varis, be kurio negali veikti elektrotechnikos pamonė, jau tituluojamas naujuoju auksu. Toks jo kainos šuolis buvo tik prieš dešimtmetį.
Žaliavinės prekės nėra vienintelis komponentas, lemiantis didesnę produkto kainą. Prie didesnės kainos prisideda aukštesni gabenimo įkainiai ir tiekimo grandinės trikdžiai.
Vartojimo euforija
„Žaliavų kainos auga todėl, kas sparčiai įsibėgėjant vakcinavimui, tose rinkose, kurios suvartoja daug žaliavų, tarkime JAV ir iš dalies toje pačioje Europoje, atitinkamai gerėja investuotojų lūkesčiai dėl pasaulio ekonomikos perspektyvų ir automatiškai kylą žaliavų kainos“, – komentuoja „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Pasak jo, šiuo metu matome euforinį vartojimo atsigavimą ir tai automatiškai kelia žaliavų kainas į euforinį lygį.
A. Izgorodino nuomone, tai trumpalaikis dalykas ir kainos ateityje taip sparčiai nebeaugs.
„Manau, kad bus W formos žaliavų dinamika. Dabar ir vasarą jos dar augs, bet rudenį, tikėtina, kad virusas kokia nors forma grįš ir tai pakirs investuotojų lūkesčius dėl pasaulio ekonomikos perspektyvų. Atitinkamai žaliavų kainos turėtų apsiraminti“, -– prognozuoja ekonomistas.
Brangs nuo 10 iki 30 procentų
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidento, bendrovės „Metalistas Group“ valdybos pirmininko Manto Gudo žodžiais, pasaulio ekonomika dabar yra atsidūrusi beprecedentiniame disbalanse.
„Jis kilo nuo visuotinio šalių uždarymo dėl Covid-19 praėjusiais metais ir dar bent keturių stiprių veiksnių, supuolusių kartu, – komentuoja M. Gudas. – Pirma, pats karantinas ir žmonių izoliacija, dėl kurių, ypač per pirmąją bangą, ištisi verslo sektoriai buvo priversti užsidaryti. Antra, pirmosios bangos sukeltas šokas ir dėl nežinios priimti sprendimai stipriai sumažino tam tikrų paslaugų, produkcijos ar žaliavų pasiūlą – metalo liejyklos dėl neapibrėžtumo uždarė aukštakrosnes kapitaliniams remontams, laivybos kompanijos sumažino laivų maršrutus. Tai sukėlė dirbtiną trūkumą ekonomikai atsigauti ir jis tęsiasi iki šiol.“
Pramonininko žodžiais, trečiasis veiksnys yra tai, kad sparčiausiai po karantino atsigavusi Kinija apribojo tam tikrų žaliavų eksportą eksporto muitais tam, kad vietinė ekonomika jų nepritrūktų: „Kinijos mastais tokie apribojimai sukėlė papildomą įtampą ir viso pasaulio prekybai.“
Ketvirtasis veiksnys yra tai, kad atsigaunanti pramonė, matydama tokias aplinkybes bei atskirų žaliavų ar komponentų trūkumą, pradėjo pirkti ir kaupti didesnes nei įprasta atsargas, kad tik nestotų gamyba.
„Visa tai sukėlė dešimtmečiais nematytą įtampą, kuri atsispindi žaliavų kainų augime. Per pusmetį nafta, pramoniniai ir taurieji metalai, plastikai, mediena, kartonas pabrango dvigubai. Šis brangimas jau pradedamas įskaičiuoti į galutinių vartojimo produktų kainas“, – sakė LPK viceprezidentas.
Pasak jo, apie prekių brangimą jau yra pranešę elektronikos, automobilių, įrengimų, įvairios pakuotės, statybinių medžiagų ir kiti tiekėjai.
M. Gudo teigimu, galutiniai produktai jau brangsta ar brangs nuo 10 iki 30 proc., o kai kurie iš jų, ypač imlūs žaliavoms ir iš dalies paprasti, – laidai, pakuotė, atskiros statybos medžiagos, galimai ir dar daugiau.
„Įmonėms reikia daug daugiau apyvartinių lėšų, atskiros kompanijos negauna svarbių gamybos komponentų, o tai gresia gamybos stabdymu. Pavyzdžiui „Volkswagen“ grupė pranešė susidurianti su svarbių elektronikos, puslaidininkių komponentų, be kurių negali būti pagamintas automobilis, trūkumu. Su panašiais iššūkiais kovoja dviračių, pramoninių mašinų, elektronikos prietaisų ir kitos pramonės įmonės. Tai reiškia, kad kai kurios prekės ne tik brangs, tačiau jų apskritai gali tekti laukti neįprastai ilgai. Prie šių sunkumų prisideda ir darbuotojų iš trečiųjų šalių migracijos apribojimai, o tai sunkina veiklą sausumos transporto sektoriuje, rankų darbui imliems pramonės sektoriams, žemės ūkiui“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Pramonininkai viliasi, kad ilgainiui situacija visgi stabilizuosis.
„Manome, kad rinka bei konkurencija ilgainiui kainas grąžins į istorinius ar bent panašius lygius. Yra tikėtinas tiek staigaus kritimo, tiek lėtos korekcijos scenarijai. Tačiau prognozuoti, kada tai nutiks, yra sudėtinga – viskas priklausys, kiek sėkminga bus kova su pandemija, koks bus ekonomikos atsigavimas, valstybių ir centrinių bankų skatinimo programos. Visgi dauguma pramonės atstovų sutaria, kad didesnės nei iki šiol infliacijos, kaip ir išspaustos iš tūbelės dantų pastos, atgal sukišti nebepavyks“, – komentavo LPK viceprezidentas M.Gudas.
Perka žaliavas net neklausdami kainos
Išaugus COVID-19 pandemijai valdyti skirtų gaminių paklausai Lietuvos ir visos Europos gamintojai fiksuoja kylančias plastiko gaminių kainas.
Metalo, guminių ir plastikinių, kompiuterinių, elektroninių, optinių, elektros įrangos, variklinių transporto priemonių ir t.t. gamintojus vienijanti Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija (LINPRA) atkreipia dėmesį, kad visos šios sritys be išimties išgyvena žaliavų brangimą.
„Lietuvos plastikų sektorius rodo pavyzdį, kad šalies pramonė atlaiko pandemijos iššūkius – valdome kovido rizikas, tačiau pandemijos sukelta logistikos krizė reikšmingai didina žaliavų ir produkcijos kainas. Šiuo metu itin trūksta konteinerių, kuriuos laivai galėtų plukdyti į Europą, o tuo pat metu didelė žaliavų dalis buvo skirta kovido valdymo priemonių gamybai. Visa tai kartais padidino žaliavos kainas, bet net ir šiame kainų lygyje tiekimas lieka sudėtingas – trūksta konteinerių, žaliavų tiekėjai vis dažniau remiasi force majeure išlygomis“, – sakė „Pack Klaipėda“ vykdomasis direktorius Rimantas Damanskis. Jis taip pat yra LINPRA prezidiumo narys, atstovas žiedinės ekonomikos srityje ir plastikų-gumos gaminių gamybos sektoriui.
R. Damanskis sako, kad tiek metalo, tiek plastiko, tiek elektronikos gamintojai dabar apie kainas net neklausia, nes didžiausia dilema, kaip tų žaliavų gauti.
„Esame Europos plastikų perdirbėjų asociacijos, kuriai priklauso 50 tūkst. įmonių, nariai. Toji asociacija yra didelis žaidėjas, o ir plastiko gamintojų rinka yra nemaža. Mes kas savaitę pasikalbame, taigi gerai jaučiame rinkos pulsą. Pasakyčiau, kad Lietuva dar iš dalies mažai jaučia žaliavos stygių, nes mūsų įmonės nėra tokios didelės. Taigi, su tam tikrais pavėlavimais tų žaliavų gauname. Bet štai prieš mane praėjusio mėnesio lentelė, kurioje pažymėti force majeure atvejai, tai Vokietijoje tokių atvejų jau 8, Prancūzijoje – 6, D. Britanijoje – 3, Ispanijoje – 2. Ten dėl plastiko stygiaus jau kai kurie fabrikai stoja. Lietuvoje tokių atvejų dar nesigirdi, bet situacija be galo įtempta“, – komentavo pašnekovas.
Pasak jo, vienas didžiausių žaliavų stygiaus kaltininkų – sutrikusi tiekimo grandinė: „Yra vadinamoji 4K – Kinija, konteineriai, Covid-19 ir cashas (grynieji). Kinijos rinka atsigavo, auga vartojimas, tiek Amerikoje, tiek Kinijoje susidarė krovinių kamščiai, konteinerių trūksta, transporto paslaugų kainos išaugo kone iki trijų kartų ir prekės pradėjo vėluoti. Įmonių sąskaitose pinigų daug, sandėliai tušti, taigi pramonei atsigaunant nuo kovido nuspręsta užsipirkti žaliavos ir taip susidarė užburtas ratas.”
Pasak jo, ryškiausias žaliavų stygius yra susijęs su plastiku, metalu, elektronika.
„Elektronikos poreikis yra išaugęs, nes neišmanių daiktų praktiškai nelikę. Ir tai susiję su brangiųjų metalų trūkumu bei variu, kurio kaina jau kone prilygsta auksui. Vėluoja detalės, todėl elektronikos gamybos įmonės nevykdo užsakymų, nes trūksta komponentų. Dabar nežinau nė vieno pramonės atstovo, kuris sakytų, kad jam netrūksta žaliavų ir jis viską suspėja”, – sakė LINPRA asociacijos atstovas.
Jo žodžiais, elektronikos gamybos įmonėms reikalinga žaliava pabrango 3-4 kartus, panašiai pailgėjo ir pristatymo terminai.
Tas pats susiję su statybinėmis medžiagomis, elektros prietaisais, plastiko, metalo gaminiais, kurių paklausa jau viršija pasiūlą.
Verslininko nuomone, Lietuvos gamintojus gelbsti tai, kad jie nėra tokie dideli, kaip pasauliniai koncernai ir todėl daug lankstesni, – sugeba operatyviau susirinkti žaliavas ne iš vieno, o iš kelių tiekėjų.
„Įsivaizduokite, mūsų plastiko gamybos įmonei mėnesiui reikia kokių 500 t. žaliavos, o Vokietijos koncernui ir 5 tūkst. neužtenka. Pirkdavome iš 1-2 tiekėjų, kai pradėjo jos trūkti, tenka susirankioti ir iš keturių.“
Verslininko teigimu, sutrikusio tiekimo grandinė įsisuka tarsi kokia spiralė. Iš pradžių pradeda vienam gamintojui stigti žaliavos, apie tai sužino kitas, kyla panika ir tada visi puola pirti ir šiandienai, ir ateičiai, nes vėliau gali nelikti:
„Toji spiralė taip įsisuka, kad išperkama viskas, kas tik pasirodo. O kas tada nutinka? Statybininkai skundžiasi, kad nebegauna šiltinimo medžiagų, metalas pabrango, pristatymas vėluoja arba iš viso tos produkcijos nėra.”
Verslininkas vokiečių užsakymu Šiaulių LEZ pastatė gamyklą, kuri kaip tik šią savaitę atvėrė duris: „Jeigu būčiau šiuo metu ją statęs, tai jos statybos dėl pabrangusių medžiagų kainuotų milijonu daugiau.”
Jis net neabejoja, kad žaliavų brangimas ir jų stygius išaugins kainas.
„Žmonės jau dabar ką randa, tą perka. Tereikia užsukti į kokią buitinių prekių parduotuvę, kur parduodami plastikui, elektronikai, metalui imlūs gaminiai ir pamatysite, kad yra likę tik keli pavyzdžiai, o kada gaus tų prekių – nebeaišku.”
Pasak R. Damanskio, 1 euru dėl žaliavo pakilusi produkto kaina dažniausiai gaminį mažmeninėje prekyboje pabrangina 2-3 eurais.
„Jeigu perku už 100 eurų pagamintą gaminį, lentynoje jis jau kainuoja apie 250-300. Taigi kainos kyla jau dabar ir neišvengiamai dar daugiau kils. Nes žaliavų brangimas yra pernelyg didelis, kad įmonės galėtų tą skirtumą iš pelno absorbuoti”, – sakė verslininkas.
Tik iliuzinis pliusas
O gal išaugusios gaminių kainos mūsų pramonei taps ir savotiškas pliusu – juk eksporto vertė gerokai šoktels?
Verslininko nuomone, tai būtų tik statistinis iliuzinis pliusas.
„Taip, apyvarta išaugs, bet tą išaugusią vertę teks sumokėti už žaliavas. Juk pati Lietuva strateginių žaliavų mažai gamina, o jas tiesiog įsiveža. Tarkime, metalą, kurio ne tik kainos išaugo 40-50 proc., bet ir viskas išparduota – neįmanoma gauti nei vamzdžių, nei lakštų. Arba plastikas, kurio viena dalis eina į pakuotes, kita – į statybos ir automobilių pramonę. Per pandemiją kritusi automobilių pramonė atsistato, užpildo sandėlius ir jiems reikia detalių. Tai ji irgi išpučia plastiko poreikį”, – tvirtino pašnekovas.
24 metus plastiko gamybos pramonėje srityje dirbantis verslininkas sako, dar taip nebuvo, kad baziniai plastikai būtų pabrangę 280 proc. Jis teigia neatsimenąs tokių kainų aukštumų, kokias pasiekė etilenas ar propilenas.
R. Damanskis teigia pozityviai žvelgiąs į Lietuvos verslą ir nesitiki didelės bankrotų bangos, tačiau įmonių, kurios nebegalės vykdyti įsipareigojimų, netruks.
Gal stringanti logistika, konteinerių trūkumas ateityje atneš tam tikros naudos, gal daugiau gamybos liks Europoje, o neiškeliaus į trečiasias šalis?
Pasak pašnekovo, teoriškai tokia galimybė yra, nes Kinija brangsta ir tampa logistiškai nestabili.
„Lietuva tam būtų gera terpė, bet turime darbo jėgos stygių. Be to aš gan skeptiškai į tai žiūriu, nes jau dešimtmetį girdžiu, kaip didžiosios korporacijos tai deklaruoja, bet tuo viskas ir baigiasi, nes viską lemia žemesnė gamybos kaina. O tas žaliasis kursas, kuris į Europą ateina, brangina savikainą. Kinija, turėdama tokius gamybos mastus ir mažesnius suvaržymus, ir toliau sugeba konkuruoti.“
Pasak R. Damanskio, gamintojai tikisi, kad šių metų IV ketvirtį žaliavų kainos stabilizuosis, tačiau bendras kainų vidurkis bus tikrai aukštesnis nei 2000 m. Skaičiuojama, kad jos bus išaugusios 15-20 proc., o statybų sektoriuje gal net daugiau.
Domino efektas
Didžiausios žaliavų tiekėjos Baltijos regione, kompanijos „Imlitex Holdings“, kuri rinkoje per metus realizuoja 1,5 mln. t žaliavų, valdybos pirmininko Vygando Blandžio nuomone, viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje taip trūksta žaliavų, yra force majeure, o kita – kilusi panika, dėl kurios yra kaupiamos atsargos.
„Esant panikai gavosi domino efektas, kuris nuvilnijo per visą pramonę. Apie akivaizdžius veiksnius, kurie daro įtaką pramonei, jau nemažai pasakyta, bet viskas slypi dar giliau. Mes šiandien negalime įvertinti tų spekuliacinių lūkesčių, kurie kyla iš tos pačios Kinijos. Tarkime, kaip galėjo per I ketvirtį taip išaugti kukurūzų (430 proc.) ir kviečių importas (130 proc.) Juk žmonės nepradėjo daugiau valgyti. Vadinasi, kyla panika, kad jų gali pritrūkti“, – svarstė verslininkas.
Pasak jo, dėl chemijos žaliavų kainų kilimo yra įvairių prielaidų, tačiau viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad Kinijos muitinės departamento vadovui tereikėjo pasakyti, kad žaliavos brangs ir Kiniją užplūdo užsakymai.
V. Blandžio žodžiais, chemijos žaliavų kainos iš dalies auga ir iki 44 eurų pabrangusių ATL sertifikatų, ir be abejo, dėl logistikos.
„Logistika yra viena iš svarbiausių priežasčių. Europos chemijos gamintojai neaprūpina pramonės chemikalais. Dėl to jos daug į Europą importuojama. Kadangi tiekimo grandinė trūkinėja, kyla force majeure.“
Verslininkas neatmeta, kad koronavirusas ir ateityje gali labai išbalansuoti tiekimą: „Matome, kas vyksta Indijoje, kuri irgi yra labai svarbi chemikalų tiekėja pasauliui. Indijoje jau stoja fabrikai, nes nėra kam dirbti ir tai, be abejo, atsilieps kainodarai.“
Pasak jo, ypač įdomi situacija klostosi plastiko sektoriuje. 2020 m. jo kaina buvo neadekvačiai maža.
„Tai, kas vyksta nuo lapkričio mėnesio, yra nepaaiškinami dalykai. Tarkime, tam tikrų bazinių plastikų kainos pakilo 280 proc. Ir per artimiausius keletą mėnesių neplanuojama, kad jų kaina kristų. Tiesa, tam tikros rūšies plastiko kaina jau stabilizavosi, tačiau vis dar jaučiamas etileno ir propileno trūkumas“, – komentavo V. Blandis. – Europos plastiko pramonėje dirba apie 50 tūkst. įmonių. Tai didelis smulkaus ir vidutinio verslo segmentas. Prognozuojame, kad dalis iš jų bankrutuos, nes nemaža jų dalis turėjo ilgalaikes savo produkto sutartis su automobilių, statybų, farmacijos, maisto pakuočių gamintojais. Tuomet buvo užfiksuoti kainų kontraktai. Pabrangus žaliavoms jie nebus pajėgūs įvykdyti įsipareigojimų. Todėl gali nuvilnyti bankrotų banga.“
Produktas pigesnis nei gabenimas
Pasak V. Blandžio, pandemijos metu ypač nukentėjo tekstilės sektorius, nes stojo ir mados pramonė, ir viešbučiai: „Mūsų pardavimai viešbučių segmentui irgi krito, bet nepriklausomai nuo to, kaina augo. Tai rodo, kad ne visada ekonominiai veiksmai daro įtaką kainų pokyčiams.
Sakyčiau, kad vienas pagrindinis visų nestabilumų kaltininkų buvo transportas, nes kai pradėjo didėti susirgimai kovidu, uostų kompanijos pradėjo lėtinti darbus, uostuose pradėjo kauptis konteineriai. Kai laivuose pradėjo sirgti žmonės, nemaža dalis jų buvo nuimta nuo maršrutų. Tereikėjo keliuose didžiuosiuose uostuose prikaupti konteinerių ir prasidėjo kamščiai. Taip jie susikaupė Kinijoje, Amerikoje, įvyko panika ir pradėjo trūkinėti tiekimo grandinė. Kartais pats produktas būna pigesnis, nei jo gabenimas. O kai konteinerio atvežimas pabrangsta 2-3 kartus, tai automatiškai pabrangina ir produktą. Visi puolė ieškoti alternatyvų, bet iš Kinijos į Ameriką nenutiesi geležinkelio“.
Tačiau jis įsitikinęs, kad susibalansavus prekių srautams viskas anksčiau ar vėliau atsistos į protingą kainų lygį.
Siaučia kainas pučianti jėga
Dar vasarį „JPMorgan Chase & Co.“ teigė, kad žaliavinės prekės, regis, pradeda naują superciklą – ilgą laikotarpį, per kurį kainos gerokai viršija jų ilgalaikę tendenciją. Žaliavinių prekių rinka per pastarąjį šimtą metų išgyveno keturis panašius ciklus.
Žaliavinių prekių rinkos svyravimai turi didžiulės įtakos pragyvenimo lygiui, nes jie apima kuro, energijos, maisto bei statybos projektų kainas.
„Atrodytų, kad visame pasaulyje veikia galinga kainas pučianti jėga, – interviu „Bloomberg“ sakė Abdolreza Abbasain, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) vyresnioji ekonomistė. – Atsižvelgiant į kai kuriuos požymius, mažai tikėtina, kad kainos išliks ties šiuo lygiu. Greičiausiai jos toliau augs. Sunkumai dar laukia ateityje.“