Kasdienis darbas ir iššūkiai
„Nordcurrent“ studijos Ukrainoje vadovė Tatyana Margolina pasakoja, kad per pastaruosius metus komanda išmoko dirbti trikdančiomis sąlygomis: „Palyginti su pirmaisiais karo metais, dabar jaučiamės jau neblogai prisitaikę. Ir, nors liūdna pripažinti, darbas karo sąlygomis jau tapo mūsų kasdieniu gyvenimu“.
Viena didžiausių kasdienių problemų – elektros tiekimo sutrikimai. „Mūsų biure nėra centrinio šildymo, todėl naudojame oro kondicionierius, o elektros tiekimą palaiko generatoriai. Mūsų nuostabūs elektrikai optimizavo įrangą, kad pertrūkiai būtų kuo trumpesni ir kuo mažiau trukdytų darbui“, – pasakoja T. Margolina.
„Įsivaizduokite, vyksta susitikimas, kažkas paišo ant lentos, ir staiga – tamsa. Pirmiausia išjungiame oro kondicionierius, kad apsaugotume generatorius nuo perkrovos, tada įjungiame atsarginį maitinimą. Po septynių ar dešimties minučių vėl galime dirbti – nors kartais gal ir be galimybės pasidaryti kavos. Bet dabar tam, kad neprarastume šio mažo malonumo, vieną iš mūsų generatorių esame paskyrę tik kavos aparatui“, – šypsosi ji.
Emocinė stiprybė ir bendruomeniškumas
Karo pradžioje komanda susidūrė ne tik su praktiniais iššūkiais, bet ir su psichologinėmis problemomis. „Aš pati beveik nemiegojau, sekiau naujienas, atsakinėjau į darbuotojų klausimus, aiškindavau, kas yra tikra, o kas – melaginga, ir stengiausi nuraminti žmones. Turėjau būti ne tik vadovė, bet ir psichologė“, – pirmuosius karo išgyvenimus pasakoja studijos vadovė.
Supratus, kad darbuotojams reikalinga emocinė parama, buvo priimtas sprendimas organizuoti grupines terapijas su psichoterapeutu. „Tai padėjo daugeliui suprasti, kad pagalba yra būtina, ir ne vienas mūsų komandos narys ja pasinaudojo,“ – sako T. Margolina.
„Iš pradžių buvo sunku, bet ilgainiui nustojome apie tai galvoti. Tapome stipresni ir tvirtesni, įpratome gyventi tokiomis sąlygomis“, – teigia „Nordcurrent“ studijos Ukrainoje vadovė. Visgi karo pradžios streso neleidžia pamiršti ir to laiko vaizdo įrašai: „ Žiūrint vaizdo įrašus iš pirmųjų dienų, matyti jo ženklai. Atrodo, kad pati tada atrodžiau bent penkeriais metais vyresnė – vien dėl to, ką išgyvenome“.
Ekonominė situacija ir konkurencijos pokyčiai
Nors pastaraisiais metais Ukrainoje užsidarė ne viena IT įmonė, Ukrainos filialo vadovės vertinimu, tai lėmė ne tiesiogiai karas, o ekonomikos iššūkiai. Kai kurios įmonės, apimtos panikos, paliko Dniprą dar karo pradžioje, tada nemažai šio sektoriaus atstovų išvyko į Lenkiją, tačiau ne visos sugebėjo prisitaikyti svetur. „Iš pradžių ir mes išsiuntėme kelis darbuotojus į Vilnių, bet beveik visi sugrįžo atgal į Ukrainą“, – dalijasi studijos vadovė.
T. Margolina pripažįsta, kad užsidarant IT sektoriaus įmonėms mažėjanti konkurencija dėl talentų turi ir privalumų, ir trūkumų: „Žinoma, mažiau konkurentų reiškia, kad lengviau rasti specialistų, tačiau stipri konkurencija skatina inovacijas ir kokybę. Esame produktų kūrimo įmonė, tad tiesiogiai nekonkuravome su visais, bet liūdna matyti, kaip mažėja rinkos žaidėjų skaičius“.
Drąsa, o ne viltis
Kalbėdama apie trejus karo metus, vadovė akcentuoja, kad viltis nėra tas žodis, kuris geriausiai apibūdina ukrainiečių mąstymą. „Pirmus pusantrų karo metų žiniasklaidos kanaluose daug kalbėta apie viltį, tačiau šis žodis mums netinka. Jis neatspindi mūsų esmės, – pažymi „Nordcurrent“ studijos Ukrainoje vadovė. – Mes vertiname drąsą. Garsus šūkis „Būk drąsus kaip Ukraina“ mums artimesnis. Kaip ir ukrainiečių eilėraštis – „Boritesya – poborete“ – kovokite ir įveiksite. Tai ir yra tai, kas atspindi mūsų požiūrį. Mes nelaukiame, mes veikiame.“
