Kertinė pieno įmonė
Pavardės nenorėjęs skelbti ekspertas, puikiai žinantis padėtį pieno sektoriuje, žinią apie kovą dėl MPK pakomentavo taip:
„MPK visada buvo svarbi žaidėja Lietuvos pieno rinkoje dėl savo produkcijos išskirtinumo ir geografinės padėties – ji prie pat Lenkijos.
Lenkai neturi metalo konservų kategorijos ir pieno miltų gamybos apimtys ten nėra didelės, o paklausa eksportui auga.
Todėl jie gerą dešimtmetį ieškojo įmonės kapitalo pirkimo ar susijungimo galimybių, net siūlė finansinius kreditus, galimai tam, kad ateityje būtų galima perimti kapitalą. Lietuvos pieno perdirbimo žaidėjai kovoja ne tik dėl produktų rinkos, bet ir dėl žaliavos. Todėl, kas turės MPK, tas turės didesnę, gal net dominuojančią padėtį žaliavos rinkoje, jei sugebės užkrauti MPK pajėgumus – 1000 t žaliavos per parą.
Todėl įdėtas kapitalas turėtų per gana trumpą laiką atsipirkti. Lozungas, kad pieno perdirbėjų palyginus su žaliavos kiekiu yra per daug dar nenukabintas. Lenkai šį užrašą gerai mato ir dar nudažė raudonai.“
Nerimauja ir ūkininkai. MPK tradiciškai buvo „išsišokėlis“ pieno perdirbimo sektoriuje. Dabar perdirbimas vis labiau koncentruojamas.
Ūkininkai nesiryžo
Neoficialiomis žiniomis, kai prasidėjo teisiniai ginčai dėl MPK paveldėjimo, į šią bendrovę žvalgėsi ir didžiausi Lietuvos pieno tiekėjai, tačiau vėliau minties mėginti ją įsigyti ar perimti atsisakyta. Nuspręsta, kad nepakaks vadybinių žinių suvaldyti naują sritį, nes perdirbimas ir prekyba produktais eksporto rinkose visiškai kita verslo šaka.
„MPK mėginam perimti – tai dar procesas – nes tai atitinka mūsų grupės interesus. Mes nesiekiame tapti didžiausiais, bet norime tapti konkurencingais ir kurti didelę vertę, kuria galima pasidalinti visoje gamybos grandinėje. MPK mums tinka pagal gaminamą asortimentą. Pavyzdžiui, Kalvarijų ceche gaminami pieno miltai ir ši gamykla mums reikalinga kaip rezerviniai pajėgumai, kai pagrindinės įmonės sugenda ar stabdomos remontui, arba rinkoje būna momentų kai atsiranda pieno perteklius“, – investicijų logiką dėlioja Gintaras Bertašius, „Vilvi Group“ vadovas.
Kalbant apie pieno konservus, tai „Vilvi“ prekiauja 60 pasaulio valstybių ir jie padidintų prekių krepšelio. 90 proc. įmonės gaminių eksportuojama. Ateityje ši dalis tik didės. Vietos rinkos dalis mažytė.
Pieno daugėja
„Baltijos šalyse, į kurias žiūriu kaip į vieną regioną, Lietuvos didieji perdirbėjai dirba visų šalių žaliavos rinkoje. 2023 m. Estijoje pieno daugėjo 8,3 proc., Latvijoje primilžis taip pat augo, Lietuvoje augimas 0,1 proc. Pernai Estijoje gamyba didėjo apie 5 proc., Lietuvoje virš 3,2 proc. Latvijoje augo nežymiai. Pas mus žaliavos kiekis didėja ženkliai. Jei juos paverstume pienu, tai kiekvienais metais augimas visose šalyse 300 t per dieną. Latvijoje mes ir perdirbsime apie 300 t per dieną“, – aiškina Gintaras Bertašius, pieno perdirbimo įmonių grupės „Vilvi Group“ vadovas ir sako, kad visose rinkose nuo pernai metų rudens didina supirkimą ir naujai gamyklai jau surinko reikalingus 300 t.
Ne viskas rožėmis klota
Tačiau ne viskas einasi kaip rožėmis klota.
Prie šių pokyčių svariai prisideda ir biurokratija – dėl neišduotų leidimų statyboms dešimtys milijonų eurų, kuriuos ūkininkai laimėjo kaip paramą naujoms fermoms ir plėtrai – bus perskirstomi iš naujo, nes fiziškai nebeįmanoma įgyvendinti šių projektų. Tiesiog, per paramos teikimo laiką neišduoti leidimai statyboms. Andrius Palionis, žemės ūkio vicministras sako, kad bus mėginama keisti reglamentą, kad tokių nutikimų būtų kuo mažiau.
Žemės ūkio ministerija, nustačiusi, kad kai kuriems paramos gavėjams atsisakant paramos (visų pirma, dėl negautų statybos leidimų), laikotarpio pabaigoje gali atsirasti nepanaudotų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) lėšų, skubiai priėmė sprendimą skirti 40 mln. Eur žemės ūkio valdoms modernizuoti.
Iš šių lėšų bus remiami visi žemės ūkio sektoriai:
pieninės galvijininkystės sektoriui skirta 12 mln. Eur;
mėsinės gyvulininkystės (įskaitant mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę, triušininkystę, kiaulininkystę, paukštininkystę (įskaitant kiaušinių gamybą) ir kiti gyvulininkystės sektoriai) skirta 12 mln. Eur;
sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriams skirta 6 mln. Eur;
kitiems augalininkystės sektoriams skirta 10 mln. Eur.
Neaišku ir kaip rinką pakeis Žemės ūkio ministerijos skelbiamas ambicingas planas per trejus metus į šį sektorių įlieti 300 – 600 milijonų eurų Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, kurie daugiausia bus skirti gyvulininkystei.
Pieno ūkių padėtis
Iš kitos pusės modernūs pieno ūkiai skaičiuoja, kad pernai jų pelningumas buvo 20-30 proc., dažnai tai daugiau nei gali pasigirti IT sektoriuje dirbančios įmonės, o ūkininkų kooperatyvas „Pienas LT“ pasiekė vieną geriausių visų laikų finansinį rezultatą ir planuoja dvigubinti gamybą bei investuoti 50 mln. eurų. Tiesa, patys ūkininkai sako, kad žemės ūkis nyksta ir būtina kuo didesnė parama.
Sausio pradžioje Žemės ūkio tarybos (ŽŪT) pirmininku buvo paskirtas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis. Naujasis pirmininkas teigia, kad vadovaudamas organizacijai jis sieks Lietuvos žemės ūkio išsaugojimo ir teisingesnių sąlygų žemdirbiams.
„Bendrausime su naujais ministrais ir žiūrėsime, kaip padaryti, kad Lietuvos ūkininkai būtų pilnateisiais Europos žemdirbiais, kad išmokos būtų padorios, kainos bent savikainą padengtų“, – Eltai teigė J. Vilionis.
Jis tikino, kad žemės ūkiui reikia šimtų milijonų eurų investicijų, jei norima sustabdyti jo traukimąsi Lietuvoje ir užtikrinti konkurencingumą su aplinkinėmis šalimis.
„Jeigu pinigai ir investicijos neateis į kaimo plėtros programas, į pienininkystę, kooperacijos kūrimui, paukštynams ir kiaulėms (...) Mes jau neturime linų, smarkiai traukiasi kiaulių auginimas, pienininkystė (...) Dabar šnekame ir turime parašę savo pageidavimus, kad reikia 300 mln. eurų“, – aiškino jis.
„Su ministru beveik kasdien kalbamės, bet jei neatsiras reikalingų pinigų, tai žemės ūkis eis į susinaikinimą“, – sakė jis.
G. Bertašius sako, kad prekiniams ūkiams paskutinį pusmetį mokama kaina europinė arba didesnė nei ES vidurkis. Tiek gauna ūkiai, kurie tiekia per mėnesį tiekia 40 t ir daugiau. Tai 70 – 80 karvių ūkis.
„Laikas geras. Kiek jis tęsis sunku pasakyti. Galbūt pusmetį, galbūt porą metų. Tai priklauso nuo rinkos, ne nuo mūsų. Kol kas priežasčių didesniam kritimui nematau“. – dėlioja „Vilvi“ vadovas ir pripažįsta, kad šis sektorius paskutinius kelis metus gyvena pakankamai gerai.
Iššūkių pakanka
Kas vyksta žemės ūkyje ir kaip gyvensime kai investicinės ES paramos likusiems trejiems metams liko tik 40 milijonų eurų, laidoje „Verslo požiūris“ kalbėjomės su Andriumi Palioniu, žemės ūkio viceministru ir Petru Viršilu, „Pienas LT“ valdybos pirmininku.
„Žiūrint į ateitį, tikėtina, kad mūsų laukia didžiuliai iššūkiai konkurencinėje kovoje. Stovėti ir sustoti vietoje negali. Perdirbdamas 700 t per dieną ES nesi matomas. Kai perdirbsi 1400 t, jau galėsime pasistumdyti. Turėdami didesnį perdirbimą galime būti stipresni pasaulio rinkose. Visą produkciją eksportuojame“, – analizuoja P. Viršilas ir sako, kad kaip kooperatyvas turi kryptį, kuria eina – skatina savo narius investuoti.
Šiuo metu ūkiai turi įtampų, nes investuoja į savo ūkių plėtrą ir tuo pačiu turi investuoti į gamyklos plėtrą. „Pienas LT“ kiek gali padeda netgi derybose su bankais. Daug narių dvigubina ir trigubina pajėgumas, tačiau ir šių kiekių po 2-3 metų neužteks. Tikėtina, teks kviesti naujus narius, pirkti pieną rinkoje, tačiau daug bendrovių ir didelių ūkių investuoja į plėtrą, nes supranta masto ekonomiką ir jos naudą.
„Šiandien Lietuvoje metinis primilžis 6,8 t iš karvės (palyginimui, dideliuose komerciniuose ūkiuose virš 10 t. red. past). Jei jį padidinti bent tona, pieno kiekis augs ženkliai ir didės netgi mažėjant karvių kiekiui. Tikėtina, kad ūkiams investavus net Lietuvoje laikydami 200 tūkst. karvių galėsime per metus gaminti apie 1,4 mln. t žaliavos. Tačiau galime užsibrėžti tikslą melžti 2 mln. t per metus. Kur parduoti produktą problemos nėra, trūksta tik žaliavos“, – dėlioja P. Viršilas.
G. Bertašius pabrėžia, kad Estijoje vidutinis metinis primilžis iš karvės apie 11 t. tai geriausias produktyvumas ES. Lietuvoje vos ne dvigubai mažesnis ir net mažėjant karvių, bet augant primilžiams nebus bėdos.
„Traukiasi tie 10 proc. smulkių ūkių, kurie laikė po 1 ar 2 karves. Jų primilžiai maži ir dideli ūkiai juos keičia padidindami produktyvumą“. – dėlioja „Vilvi Group“ vadovas.
Mėgins reguliuoti kainą
Andrius Palionis žemės ūkio viceministras sako, kad problema pieno ūkiams yra svyruojanti kaina. Nors pernai metų rezultatai puikūs, tačiau iki to laiko ūkių finansinė padėtis buvo prasta ir gelbėjo tik tiesioginės išmokos ir struktūrinė parama.
Pieno supirkimo kainos buvo aukštesnės 2022 m., tačiau tada buvo milžiniškos gamybos sąnaudos. Ūkiai finansiškai atsigavo tik antroje 2024 m. pusėje.
„Pieno sektorius glaudžiai susijęs su daugybe programų. Tai ir dirvožemio gerinimas. Investicijos reikalingos ir veislininkystei“, – dėlioja A. Palionis ir sako, kad parama bus ne traktoriams, o ūkio modernizavimui – melžimo robotams, šėrimo technikai.
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas piktinasi, kad paramos problema ta, kad šimtus milijonų eurų gavo 4200 ūkių ir pagal sektorius ji išdalinta labai netolygiai – liūto dalis nuplaukė į pieno ir mėsinės gyvulininkystės sektorius, o, tarkime, kiaulininkystės, nors kiaulienos nepasigaminame tiek, kad nereikėtų importuoti, gavo sąlyginai nedaug. Tiesa, dabar Žemės ūkio ministerija šiam sektoriui jau žada skirti 20 milijonų eurų.
Pažangiausias žemės ūkio sektorius
„Kalbant apie visus sektorius, geriausiai laikosi grūdai. Jų eksportuojama daugiausia, veikia realūs kooperatyvai ir planuoja perdirbimo įmones. Paukštiena taip pat pilnai apsirūpiname. Netgi atskaičius 6 paukštynus, kuriuos nupirko švedai, ir, tikėtina, išsiveš mėsą, vietos rinką pilnai aprūpiname paukštiena. Negalime sakyti, kad tuščiai išleidome šimtus milijonų eurų paramos ir nieko nepasiekėme“, – dėlioja A. Palionis.
A. Palionis sako, kad įmonės parduodamos nes jų kūrėjai tiesiog jų neturi kam perduoti ir šie projektai atsiduria ant prekystalio.
„Pienininkystė specifinis sektorius ir jame dirbantiems žmonėms turi dėl jo skaudėti, kad imtųsi plėtros. Mes tokie ir norime didinti žaliavos gamybą. Mes vieninteliai Lietuvoje tiek dirbame su ūkininkais ir skatiname plėsti fermas. Kiti tarsi stagnuoja ir ramiai laukia kas bus, jei ne, tiesiog parduos įmones“, – dėsto P. Viršilas.
A. Palionis pastebi, kad 27 proc. importuojamo pieno perdirbame ir perdirbimo potencialas kur kas didesnis nei turime pieno ir jo kiekio didinimas aktualus patiems perdirbėjams, tačiau kitos įmonės tuo nesirūpina.
Bandymas vienodinti kainą
P. Viršilas sako, kad „Pienas LT“ pelnas 2024 m. buvo 10 mln. eurų. Ši suma bus kapitalizuojama – pridedama prie kiekvieno ūkio pajaus, bet neišmokama į sąskaitas. Po kelių metų ūkininkai gaus priedą ir iš perdirbimo. Taip elgiamasi vykdant bankų reikalavimą sukaupti pakankama kapitalą. Rugsėjį buvo atverti vartai norintiems prisijungti ūkininkams. Į kooperatyvą atėjo 66 naujokai. Vienas griežčiausių kriterijų pieno kokybė. Jei žaliava netinkama, toks ūkis nepriimamas. Vadovas neslepia, kad šiemet dėl prastos kokybės bus pašalintas vienas ar du kooperatyvo nariai.
„Ūkiai be paramos neinvestuoja į modernizavimą, nes pieno kaina bet kada gali pasikeisti. Su tokiu projektu net negali eiti į banką. Mėginsime keisti, kad kaina nepriklausytų nuo tiekėjo. Supirkimo kaina būtų vidutinė, o ne tai, kaip dabar, skirtinga visiems. Ūkininkas galėtų prognozuoti savo pajamas ir eiti į banką paskolos“. – dėlioja A. Pakalnis.
Realybėje tai reikštų, kad smulkesni ūkininkai gautų daugiau nei dabar didžiųjų sąskaita, kuriems dabar mokama kur kas daugiau.
Šeimos ūkio gyvenimas
„Turiu pavyzdį, kai ūkis su 10 karvių turi šaldytuvą ir susidėliojęs tiekimą gauna puikią kainą, o jo kaimynas be šaldytuvo gauna 10 ct/kg mažiau“. – paprastą pavyzdį pateikia P. Viršilas.
Šiandien mažiausias kooperatyvo narys laiko 10 karvių, didžiausias 1600, tačiau vienas narys pradeda plėtrą ir po kelių metų vietoj 1000 piendavėlių laikys 4000. Planuojama iki 500 didinti ir narių skaičių. Dabar narių 340. Vidutinis ūkis apie 100 karvių, tiekiantis 2-3 tonas per dieną. Yra visiškai robotizuotų ūkių, kur šimtą karvių prižiūri 2-3 žmonės. Toks ūkis pelningesnis už paprastą, nes didėja pieno kiekis ir pajamos. Investicijos atsiperka.
P. Viršilas pats neūkininkauja – dabar ten dirba brolis su žmona.
„Mūsų ūkyje 40 melžiamų karvių. Jis atnaujintas 2010 m. ir norėčiau vėl atsinaujinti, pagalvoti apie robotizaciją ir laikyti 120 karvių. Tai leistų melžti daugiau pieno ir su tom pačiom darbo sąnaudom gauti daugiau pajamų. Žmonėms, kurie turi paskolų, išgyventi su 40 karvių gali būti sudėtinga“. – aiškina P. Viršilas ir vardina kodėl – didžiuliai pinigai PVM, kyla darbo užmokestis, vien GPM sumoka apie 30 tūkst. eurų per metus.
„Mokesčiai kuo toliau, tuo bus didesni. Lieka vienas kelias plėsti ūkius. Žmonių dirbs tiek pat, karvių ir pieno bus 2-3 kartus daugiau, tačiau 120 karvių ferma su dviem robotais kaina apie 2 milijonai eurų. Turėdamas 40 karvių neturėsiu net pradinio įnašo. Ūkiai nori augti, tačiau negali sukaupti net savo dalies, reikalingos gauti paskolą“. – sako P. Viršilas ir prisipažįsta, kad tai pasikeistų nebent tuo atveju, jei pelnas būtų toks, kaip pernai paskutinis ketvirtis.
A. Palionis sako, kad turėdama tik 40 mln. eurų ŽŪM negalės remti tokių plėtros planų. Tikslas tiesiog palaikyti apie 60 karvių ūkius, kurie galėtų šiek tiek modernizuotis ir išlikti bei didinti bandą.