Yra, kas laikosi nuomonės, kad jis tęsėsi maždaug nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų metų. Tai – laikotarpis, kai tapo akivaizdūs tuometiniai socialinės-humanitarinės srities pasiekimai – ypač kuriant ir stiprinant gerovės valstybes.
Socialiniai – humanitariniai mokslai Vakaruose tuomet formavo specifinę vertybinę aplinką, paremtą tokiomis vertybėmis kaip stabilumas, saugumas, nuspėjamumas, kritinis–mokslinis mąstymas ir pilietinis aktyvumas.
Būtent šios vertybės ir jomis pasižymintys politiniai ir verslo lyderiai reikšmingai prisidėjo prie efektyvios ekonominės – politinės aplinkos formavimo.
Tai buvo toks Vakarų šalių laikotarpis, kai dviejų asmenų šeima su dviem–trimis vaikais galėjo pilnai pragyventi iš savo darbo atlyginimo, turėti arba nuomotis gyvenamąjį būstą, automobilį, atostogauti užsienyje ir dar turėti santaupų ar investicijų.
Tačiau tai nebuvo laikotarpis be problemų, nes kam tada reiškėsi hipių judėjimas, Paryžiaus studentų maištai, sprogdino Raudonosios brigados, vyko Vietnamo karas, Olsterio įvykiai. Bet tai buvo išimtys, o ne taisyklė. O už geležinės uždangos, tame tarpe – ir Lietuvoje – niekas dorai apie tą laikotarpį Vakaruose nežinojo.
Todėl dėl sudėtingų istorinių aplinkybių Lietuva atsiliko nuo globalių kultūrinių vertybinių pokyčių, Lietuvą pasiekdavo tik tam tikri kultūriniai artefaktai, kaip amerikiečių, prancūzų ar italų meninės kino juostos, bet tik praėjusios cenzūrą, o iš jūreivių būdavo galima neoficialiai įsigyti popkultūros žvaigždžių įrašų ar meno žurnalų, bet kitos žinios buvo fragmentiškos.
Reikia pripažinti, kad Sąjūdis Lietuvoje ne tik pasižymėjo tautiniu užtaisu, bet ir adoravo būtent šį Vakarų gerovės valstybių laikotarpį, ir būtent prie tokių Vakarų Lietuva tada norėjo prisijungti. Bėda ta, kad kaip tik nuo 1990-ųjų Vakarai pasuko kita – neoliberalizmo vystymo – kryptimi, kuri iškėlė ir suabsoliutino visų procesų ekonomizaciją.
Vienais iš svarbiausių valstybių tikslų tapo jų ekonomiškumas, valstybės tikslų požiūriu mėgino susitapatinti su verslo organizacijomis.
Viena vertus, tai galima mėginti paaiškinti tuo, kad Vakaruose neoliberalizmas tapo atsaku į gerovės valstybės sąlygotus ekonominio vystymosi sutrikimus, ir bandė juos spręsti kitaip – ne tradicinio, hierarchinio, valdymo, o naujosios viešosios vadybos priemonėmis.
Kita vertus, net ir intensyvėjanti privatizacija, konkurencija, vadovavimasis verslo principais negalėjo reikšmingai paveikti daugiau nei šimtmetį gyvavusios ir įsitvirtinusios sistemos, paremtos institucionalizuotomis socialinių – humanitarinių mokslų raidos sąlygotomis vertybėmis.
Nors neoliberalūs ideologai, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Čikagos mokyklos ekonomistas B. Beckeris net žmonių santykius bei šeimą siūlė vertinti iš ekonominės perspektyvos – kaip sprendimus, kurie paremti kainos ir gaunamos naudos santykiu, tačiau dėl ilgalaikių ir stabilių vertybių šios idėjos buvo pasitinkamos su nepasitikėjimu ir vertinamos kritiškai. Ir nors gerovės valstybės funkcijos keitėsi, o finansinė situacija nebuvo stabili, Vakarų šalyse vis tiek išliko demokratiniai mechanizmai, nors ir su kur kas didesniu „ekonomizacijos“ krūviu.
Lietuvoje pati ekonomika ir, pirmiausia, jos finansiniai rodikliai tapo svarbiausiu gyvenimo siekiniu. Buvo manoma, kad ekonominiai laimėjimai gali išspręsti visas valstybės problemas. Reikėjo 27 Lietuvos nepriklausomybės metų, kad pirmą kartą viešai, žiniasklaidoje, būtų prabilta apie finansinį nevisagališkumą, kuris veda į vis dažnesnes ir gilesnes ekonomines krizes.
Tai šį rugpjūtį padarė Lietuvos banko ekonomistas Raimondas Kuodis, kuris pripažino, kad „prieš 50–60 metų pasaulyje (Vakaruose) buvo kur kas daugiau tvarkos, stabilumo, teisingumo ir lygybės“. Visgi šie Vakarų pasiekimai buvo ne vien ekonominiai, pirmiausia jie buvo vertybiniai.
Atrodo paradoksalu, kad 2017 metais Vakarų šalių politiniai ir verslo lyderiai vis dažniau diskutuoja apie tai, kad ateityje, dėl augančios robotizacijos, dirbtinio intelekto, pilnai autonominių mašinų, neuroninių tinklų ir mašininio mokymo reikšmingiausiais šalių resursais taps socialinių humanitarinių mokslų specialistai, kurie gebės įvairius procesus vertinti ir analizuoti iš tarpdisciplininės perspektyvos, interpretuoti ir priimti sudėtingus sprendimus kompleksinėmis, dinamiškomis sąlygomis, apdoroti didelius kiekius informacijos paverčiant jas žiniomis.
Tačiau nors ir esame globalios pasaulinės sistemos dalimi, Lietuvoje mes ir vėl atsiliekame. Daugelis politikų ir ekonomistų laikosi nuomonės, kad Lietuva turi tapti IT specialistų šalimi, ir būtent jie turėtų tapti visų ateities problemų sprendiniu.
O atsiliekame tikriausiai dėl to, kad dėl sudėtingos istorinės patirties bandome instrumentiškai imituoti Vakarų elgseną, gyvenime taikome „sugretinimo“ metodus, pabrėžiame materialinių simbolių svarbą, tačiau neturime tam vertybinio pagrindo.
Neskiriant dėmesio vertybiniams pokyčiams, nederėtų stebėtis, kad daugeliui mūsų atostogaujančių tautiečių su „brendiniais“ rūbais užsienio šalyse uždavus klausimą anglų kalba išgirsime ne „hello“, o „dobrij den“. Neabejotina, kad technologijos yra reikšminga XXI amžiaus visuomenės dalis, tačiau be tinkamos vertybinės politinės – verslo lyderystės jos tėra eilinis instrumentas.
Valstybė gali paruošti šimtus IT sektorių aptarnaujančio personalo, tačiau jeigu nebus formuojami ateities politikai ir verslo lyderiai, kurie pasižymėtų stipriomis humanitarinėmis vertybėmis, bus itin sudėtinga užtikrinti darnią Lietuvos raidą ir sukurti tokią Lietuvą, į kurią norėtųsi sugrįžti.
Bet ką daryti dabar?
Eiti ta pačia, socialiniam teisingumui priešiška neoliberalizmo kryptimi? O gal grįžti atgal? – bet juk grįžti atgal nebeįmanoma, pasaulis pasikeitė, globalizacija išardė sienas tarp valstybių, o žmonių tarpusavio ryšiai pasidarė įvairialypiai ir tokie paprasti techniškai.
Kaip pasauliui pasiekti balansą, pusiausvyrą, kaip išlipti iš skolų, susitvarkyti su migrantais, teroristais, kaip.....? Daug kaip.
Atrodo, kad problemų padaugėjo, ir su jomis nebesusitvarkoma. Tačiau Vakarams istoriškai jau daug kartų buvo pranašautas galas, o jie, „netikėliai“, vis kaip atsigauna, taip atsigauna, vis priekin pasistumia. Bet šie postūmiai niekada neapsiėjo be humanitarinių vertybių.