Iš tikrųjų, Rytų Azijos šalys pasižymėjo dramatiškais istoriniais posūkiais, kurie dažnai nuo vienos ekonominės ar socialinės-politinės sistemos keisdavosi į kitą. Taip, Kinija, daugelį pokarinių dešimtmečių, valdoma Mao Dzedongo vadovaujamų komunistų, buvo įdiegusi šalyje totalitarinę diktatūrą, kuri buvo kur kas „griežtesnė“ už sovietinio tipo socialistinę santvarką. Tačiau paskutinieji dešimtmečiai Kinijoje žymėjo ekonomikos liberalizavimą Kinijoje, kur sustiprėjo kapitalistiniai rinkos santykiai, bet politinė valdžia ir toliau išlieka tik komunistų rankose.
Šiaurės Korėja, matyt, yra „griežčiausia“ politinė-ekonominė komunistinė diktatūra per visa panašaus pobūdžio egzistavusių diktatūrų istoriją pasaulyje. Gal tik Envero Hodžos vadovaujamas režimas Albanijoje pokariniais dešimtmečiais gali su ja pasilyginti šiuo požiūriu. Pietų Korėjai gi ilgą laiką po karo trūko demokratijos, nors ekonominiai rinkos santykiai joje dominavo, tačiau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje šalis demokratizavosi, o ir ekonomika pradėjo augti didžiuliais tempais. Apskritai, Rytų Azijoje egzistuoja taip vadinami septyni kapitalistiniai ekonominiai „tigrai“ – be Pietų Korėjos ir Japonijos, jiems priklauso dar Taivanas, Singapūras ir į Kiniją, po buvusios Jungtinės Karalystės priklausomybės, vis labiau integruojamas Hong Kongas, bei po buvusios Portugalijos priklausomybės, dabar Kinijai, kaip autonominis vienetas, irgi priklausantis Makao.
Didžiausiu ekonominiu išsivystymu Rytų Azijoje pasižymi, aišku, Japonija ir Singapūras, tik Japonija, po pralaimėto antrojo pasaulinio karo, tapo demokratine šalimi, kurios ekonominis augimas buvo stačiai sukrečiantis iki pat 1990-ųjų metų, tačiau po to šalis ėmė stagnuoti. Singapūras yra nedidelė salos valstybė su puikia ekonomika ir viešuoju administravimu, tačiau tai yra tipiškas valstybinio kapitalizmo sistemos pavyzdys. Taivanas, nors žemyninės Kinijos ir laikomas savo teritorijos dalimi, po karo, persikėlus ten gomindanininkams, kūrė faktiškai tokią kapitalistinę politinę ir ekonominę santvarką, kuri ryškiai skyrėsi nuo į ją pretenduojančios žemyninės Kinijos.
Vertinant dažnai prieštaraujančius įrodymus ir idėjas, mokslininkai mėgina atsakyti į klausimą, ar egzistuoja konkrečiai įgyvendinami šių šalių gerovės valstybės modeliai. Kai kurie autoriai pažymi, kad Rytų Azijos gerovės valstybių specifika gali būti aiškinama kultūriniais veiksniais, pirmiausiai – stipria konfucionizmo tradicija. Nors konfucionizmas dažnai būdavo aiškinamas kaip ekonominės pažangos trikdis, dabar vis dažniau pripažįstama, kad tai yra pažangi istorinė ir išskirtinumą sukurianti jėga, siejama su stipriais šeimyniniais ryšiais, paternalizmu, išsilavinimo poreikiu, socialine harmonija, disciplina ir darbo etika.
Rytų Azijos gerovės valstybėms būdingi ir kiti bruožai: jos gali būti vertinamos kaip produktyvistinės, neskiriančios didelių biudžeto lėšų ir ganėtinai statiškos. Siekdamos greito ekonominio augimo, Rytų Azijos gerovės valstybės privalėjo skirti resursus labai produktyvioms veikloms – dėl to valstybinių institucijų vaidmuo teikiant gerovės paslaugas buvo sumažintas ir perleistas nevyriausybinėms organizacijoms bei privačiam sektoriui. Ši tendencija gali būti aiškinama ir neoliberalizmo idėjų sklaida. Gerovės valstybės idėjų įgyvendinimo požiūriu Rytų Azijos patirtis yra reikšminga ir dėl to, kad dėl globalizacijos jos neišvengiamai buvo veikiamos neoliberalizmo ideologijos bei jos paskatintų viešojo valdymo modernizavimo reformų, kaip, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje. Bendriausia prasme Rytų Azijos gerovės valstybių tipas yra panašus į liberalųjį tipą su įvairiomis gerovės valstybės struktūromis.
Rytų Azijos valstybių kontekste galima išskirti ir „vystymosi gerovės“ (angl. „developmental welfare“) modelį, kuriame vardan ekonominės pažangos ilgą laiką buvo aukojama socialinė ir aplinkosauginė pažanga. Ekonominis vystymasis šiose šalyse tapo savitiksliu, ilgą laiką nesprendžiant socialinių ir aplinkosauginių problemų – geriausiu atveju buvo atsižvelgiama į socialinius reikalus tik tada, jeigu jie padėdavo prisidėti prie ekonominio augimo.
Kalbant apie šių šalių socialinės apsaugos sistemas, kurios yra metodologinis pagrindas vertinant, ar šalyse sukurtos gerovės valstybės, ar ne, galima pastebėti tai, kad, nagrinėjant Rytų ir Pietryčių Azijos gerovės valstybes, gali būti išskiriami trys esminiai raidos etapai, apimantys laikotarpius iki 1990 – ųjų metų, socialinių programų plėtrą nuo 1990 – ųjų metų, ir nuo 2000-ųjų metų vystomas socialinės politikos programas. Tačiau visaapimančių „europietiško tipo“ gerovės valstybių iki pat dabar čia nėra atsiradę, jos Rytų Azijoje tebėra riboto, dalinio išsivystymo. Taip, pavyzdžiui, nors kai kuriose iš šių šalių jau seniai veikia profesinio draudimo, ar įmonių draudimo sistemos, ne tik universalesnių, bet ir „bismarkinio“ tipo socialinės apsaugos schemų reikia ieškoti gerokai pasistengus.
Tačiau, reikia pripažinti, kad COVID-19 pandemijos pasėkoje, čia, kaip ir daugelyje kitų pasaulio dalių, socialinės politikos pastangų padaugėjo, o socialinės apsaugos mastai išaugo, nors literatūros anglų, o tuo labiau – lietuvių kalba, apie tai ir toliau labai trūksta. Tikrai malonu pranešti, kad Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo institute jau turime doktorantę Giedrę Svirbutaitę-Krutkienę, kuri ėmėsi rašyti disertaciją apie Rytų Azijos gerovės valstybių valdymo modelius, manome, kad greitu laiku ji taps svarbiausia specialiste Lietuvoje šiais Rytų Azijos klausimais…