Nacionalinėje viešojo valdymo sistemoje yra daugybė netinkamai valdomos rizikos pavyzdžių, dėl kurių suinteresuotosios šalys patiria įvairių neigiamų pasekmių – nuo užtvindytų Registrų centro serverių iki hibridinių atakų ir pabėgėlių antplūdžio į Lietuvą, o valstybės institucijos neturi fizinių kliūčių šiems procesams užkirsti kelio. Problema yra tokia, kad viešojo administravimo srityje į rizikas dažnai reaguojama tik tada, kai jos pasireiškia ir jau sukelia neigiamas pasekmes. Trūksta nuolatinio rizikų planų ir priemonių rengimo ir tobulinimo. Remiantis Europos rizikos valdymo asociacijų federacijos standartais, veiksminga rizikos valdymo sistema viešojo sektoriaus institucijose pagerina sprendimų priėmimą ir planavimą, didina skaidrumą ir išteklių panaudojimą, gerina kontrolės mechanizmus, skatina nuolatinį mokymąsi ir kitus teigiamus veiksnius, kurie galėtų padėti sumažinti rizikos padarinius ir sustiprinti veiksmingą institucijų reagavimą.
Rizikas galima skirstyti į sistemines ir įprastines. Pirmosios dažnai siejamos su meta arba makrolygmens aplinka, pavyzdžiui, klimato kaitos poveikiu, finansinėmis krizėmis, kultūrinio identiteto praradimu, o antrosios apima daugiau pilietinių neramumų – protestų, bankrotų ir jų padarinių, kibernetinių atakų, duomenų saugumo pažeidimų ir kt. – veiksnius. Kai kurie mokslininkai, nagrinėjantys riziką, kaip, pavyzdžiui, A. Klinke, išskiria struktūrinę ir transformacinę riziką. Struktūrinė rizika yra labiau susijusi su socialine nelygybe, korupcija, populizmu, nacionalizmu, o transformacinė rizika siejama su politiniais procesais, apimančiais vertybių, elgesio ir mąstymo pokyčius. Privačiame sektoriuje rizika dažniausiai vertinama iš finansinės perspektyvos. Tačiau rizikos valdymas viešojo sektoriaus institucijose pasižymi unikaliomis savybėmis, pirmiausia, pabrėžiant rizikos sudėtingumą ir poveikį visuomenei, įvairius teisinius suvaržymus, ribojančius institucijos galimybes veiksmingai reaguoti, politinės aplinkos ir administravimo sąsajas bei rizikos kultūros nebuvimą.
Neigiamam rizikos suvokimui viešajame sektoriuje ypač didelę įtaką daro ne tik teisinė sistema, bet ir vyraujanti rizikos kultūra, susijusi su konkrečiomis valstybės tarnautojų vertybėmis, elgesiu, normomis ir mąstymo modeliais. Galima rasti argumentų, kad karjera valstybės tarnyboje ir viešojo valdymo sistemose pasirenkama būtent dėl mažos rizikos tolerancijos. Rizikos valdymas viešojo valdymo institucijose taip pat gali skatinti biurokratijos plėtrą, kuri gali riboti inovacinį potencialą ir pokyčius, reikalauti objektyviai išmatuojamų rezultatų ir veiksmų per procedūrinę gynybą, kurią galima pagrįsti rizikos valdymo priemonėmis.
Rizikos valdymo procesas viešajame sektoriuje yra daug sudėtingesnis nei privačiame. S. Braig išskyrė pagrindinius iššūkius viešojo sektoriaus institucijų veiklos kontekste: a) didelė vyresniųjų pareigūnų kaita; b) sudėtingi procedūriniai reikalavimai; c) rizikos kultūros stoka; d) rizikos valdymo žinių trūkumas; e) aiškių rizikos vertinimo parametrų nebuvimas. Labai svarbu nuolat atnaujinti rizikos sąrašus ir perduoti informaciją apie riziką įvairiais biurokratiniais lygmenimis. Tai pasiekti gali būti sudėtinga, nes viešojo valdymo institucijos dažnai veikia kaip uždaros sistemos, ribojančios dalijimąsi informacija ir žiniomis. Ši tendencija gali neigiamai paveikti rizikos valdymo etapus. Kita vertus, pasaulinės viešojo valdymo reformos, tokios kaip Naujoji viešoji vadyba, prasidėjusios apie 1980-uosius, suteikė galimybių integruoti geriausią verslo sektoriaus rizikos valdymo praktiką ir sumažinti įvairius struktūrinius ir procedūrinius suvaržymus. Daug dėmesio buvo skiriama viešojo administravimo vertinimui, institucinei ir tarpinstitucinei konkurencijai, orientacijos į klientą užtikrinimui.
Būtina pažymėti, kad neoliberalia ideologija pagrįsta naujoji viešoji vadyba iš pradžių daugiausia dėmesio skyrė finansinės rizikos kontrolei, išteklių valdymo mechanizmams ir sistemoms, kurios tradicinio biurokratinio valdymo kontekste nebuvo labai veiksmingos ir efektyvios. Tarp veiksmingų rizikos valdymo priemonių galima paminėti bowtie analizę, kuri vis dažniau taikoma viešojo sektoriaus institucijose, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros sektoriuje. Bowtie analizėje pateikta diagrama, naudojama siekiant nustatyti galimą pavojų, kurį šiuo metu įstaiga kontroliuoja. Praradus šio pavojaus šaltinio kontrolę, įvyksta svarbiausias įvykis. Šis top įvykis paprastai įvyksta dėl konkrečių grėsmių, o institucija, planuodama riziką, gali suplanuoti daugybę kontrolės barjerų joms sumažinti. Ši išsami taurelės diagrama yra svarbi, nes joje bandoma suplanuoti galimas aukščiausio lygio įvykio pasekmes ir numatyti pasekmių kontrolės barjerus, kad būtų sumažinta jų žala institucijai. Bowtie analizės sistema grindžiama ir prevenciniais veiksmais, ir neigiamų institucijos scenarijų modeliavimu.
Kita svarbi viešojo sektoriaus rizikos valdymo priemonė yra rizikos ir poveikio matrica. Pats metodas yra gana paprastas ir gali būti pritaikytas įvairioms institucinėms aplinkybėms. Šiame rizikos valdymo modelyje išskiriami keturi kvadrantai, kuriems būdingi skirtingi rizikos ir poveikio lygiai. Tai didelės tikimybės ir didelio poveikio rizika, mažos tikimybės, bet didelio poveikio rizika, didelės tikimybės, bet mažo poveikio rizika, o ketvirtajame modelio kvadrate daugiausia dėmesio skiriama mažos tikimybės ir mažo poveikio rizikai. Tai dar viena kūrybinė priemonė, plačiai naudojama privačiame sektoriuje, kurią būtų galima lengvai integruoti į viešojo sektoriaus praktiką.
Rizikos ir vertės modelis plačiai taikomas ne tik viešajame, bet ir privačiame sektoriuje. Šį modelį, kaip ir rizikos bei poveikio matricą, taip pat sudaro keturi kvadrantai, į kuriuos sprendimai priskiriami atsižvelgiant į institucijos gaunamą riziką ir naudą. Jame išskiriami keturi esminiai matmenys: mažos rizikos ir mažos vertės, mažos rizikos ir didelės vertės, didelės rizikos ir didelės vertės bei mažos vertės ir didelės rizikos sprendimai. Tai dar viena kokybinė metodika, kurią galima taikyti atskiro valstybės tarnautojo, funkcinio skyriaus arba net visos institucijos lygmeniu.
Inovaciniai procesai yra susiję ir su tam tikra rizika. Viešojo valdymo inovacijų kontekste galime išskirti nuoseklią riziką, kai bandoma nutolti nuo institucionalizuotos praktikos, metodų ir eksperimentuoti. Taip pat paminėtina organizacinė rizika, kai įgyvendinami nauji metodai, siekiant patenkinti suinteresuotųjų šalių poreikius. Trečioji rizikų grupė susijusi su elgesio rizika, kai neigiamų pasekmių gali patirti ne tik pavieniai asmenys, valstybės tarnautojai ar viešojo sektoriaus institucijos, bet ir platesnė visuomenės dalis. Tačiau būtina pažymėti, kad dėl viešojo sektoriaus institucijų veiklos pobūdžio įvairios naujovės, kitaip nei privačiame sektoriuje, nebūtinai turi būti radikalios. Pavyzdžiui, viešajame sektoriuje ne visada būtina kurti visiškai naujas paslaugas – vietoje to galima tobulinti esamas. Nors inovacinė veikla ir yra susijusi su įvairia rizika, ji gali paskatinti įvairių sistemų pertvarkymą, o tai ilgainiui gali prisidėti prie geresnių viešojo administravimo rezultatų.