Vis dėlto pastaruoju metu dėl paskatos likimo laužoma nemažai iečių, o vienas iš pagrindinių argumentų — esą kaupiantieji su gyvybės draudimu yra „elitas“, lobstantis iš GPM lengvatos, o pats gyvybės draudimas yra tik nereikalingas tarpininkas tarp gyventojų ir investavimo. Atsakydamas noriu pateikti keletą skaičių.
Vidutinė kaupiamojo gyvybės draudimo įmoka pernai buvo 46 eurai per mėnesį už vieną draudimo sutartį. Jau vien ši suma rodo, kad gyvybės draudimu dažniausiai draudžiasi vidutinis Lietuvos gyventojas. Daugiausiai tai jaunos šeimos, turinčios finansinių įsipareigojimų, taip pat vaikų ateičiai ir senatvei kaupiantys gyventojai.
Remiantis VMI duomenimis, GPM lengvata dažniausiai pasinaudoja tie gyvybės draudimo įmokas mokėję gyventojai, kurie uždirba iki 2 vidutinių darbo užmokesčių per mėnesį. 2017 m. tokių buvo 87 proc., 2018 m. – 85 proc., 2019 m. – 89 proc. tarp visų, pasinaudojusių valstybės paskata.
Nuo sumokėtų kaupiamojo gyvybės draudimo įmokų daugiausia jie gali susigrąžinti 300 eurų. Priminsiu, kad sprendimas riboti valstybės skatinimą savanoriškai kaupiantiems per gyvybės draudimą ir pensijų fondus buvo priimtas dar 2016 metais. Tuomet įvestos 2 000 eurų įmokų į gyvybės draudimą ir pensijų fondus lubos, taip maksimalią grąžintą GPM sumą sumažindamas iki 300 eurų per metus. Nuo 2019 metų, padidinus GPM tarifą, lengvatos lubos buvo sumažintos iki 1 500 eurų, kad būtų išlaikyta ta pati maksimali grąžintina GPM suma – 300 eurų per metus.
300 eurų tikrai nėra ta suma, kuri labiausiai motyvuotų per gyvybės draudimą kaupti pasiturinčius gyventojus. Kaip parodė šių metų pradžioje atlikta apklausa, kaupti naudojantis gyvybės draudimu labiausiai skatina draudimo teikiamos naudos — galimybė gauti išmoką atsitikus nelaimei, žinojimas, kad šeima turės finansinį užnugarį ir galimybė per ilgą laiką sukaupti pensijai, vaikų mokslams, kitiems ateities planams.
Žinoma, didesnes pajamas gaunantys gyventojai irgi yra gyvybės draudimo klientai. Tačiau jie paprastai yra labiau finansiškai išprusę ir nebūtų linkę nutraukti gyvybės draudimo sutartis, net jei valstybės paskata būtų panaikinta, arba jos panaikinimas neturėtų įtakos apsisprendimui sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartį.
Ta pati apklausa atskleidė, kad jeigu valstybė nuspręstų nutraukti skatinimą, 37 proc. apsidraudusių ar ketinančių draustis svarstytų nutraukti gyvybės draudimo sutartis ar jų nesudarytų. Dar apie trečdalis – 35 proc. – apklaustųjų nėra apsisprendę. Mažesnio išsilavinimo, mažesnių pajamų respondentai apklausos metu dažniau sakė, kad svarstytų apie gyvybės draudimo sutarties nutraukimą. Skatinant juos kaupti lengvata turi didelę įtaką.
Ar žmonės, neturintys didelių finansinių išgalių, nenusipelno senatvėje turėti papildomų pajamų šaltinių ir kiek mažiau priklausomybės nuo „Sodros“? Deja, finansinis raštingumas mūsų šalyje yra, galima sakyti, vystykluose, ir kol jo nebus imta mokyti nuo mokyklos suolo — situacija vargu ar keisis. Dalis žmonių nekaupia, nes neišmano, kaip tai veikia, ir tik labai nedidelė visuomenės dalis turi pakankamai žinių, kad galėtų savarankiškai valdyti savo investicijas.
Galima tvirtai teigti, kad valstybės paskata keičia žmonių elgseną ir taupymo įpročius, skatina socialiai orientuotų finansinių produktų plėtrą dar pakankamai neišvystytoje Lietuvos rinkoje, kurioje dar trūksta žmonių sąmoningumo patiems pasirūpinti savo ateitimi. Esant tokiai prastai demografinei situacijai Lietuvoje, kai visuomenė sparčiai sensta, emigruoja, kai pensininkų skaičius nuolat auga, o dirbančiųjų – mažėja, valstybės ir „Sodros“ galimybės užtikrinti pakankamo dydžio pensijas yra labai ribotos, o ateityje šios problemos tik dar didės.