Aštuoni eurai už neblogą ir sotų kepsnį vėlyvą vakarą keletas šimtų metrų nuo paplūdimio – Palangoje, Basanavičiaus gatvėje; tai įsivaizduojama tik dienos pietų metu. Nidoje, turbūt, neįsivaizduojama išvis.
Tiesa, čionykštį poilsiautoją iš tolo atskirsi nuo vidutinio statistinio Nidos ar net Palangos lankytojo. Pigūs šortai ir nudrengti per akciją iš „Maximos“ pirkti kroksai. Neslėpsiu, širdis pradžiugo, kai pro šalį centrine gatve jūros kryptimi prašvilpė mano jaunystės laikų penktos klasės BMW.
Tačiau nuvilsiu – nebus patyčių iš šio lietuviško kurorto, kuriame kainos panašios į latviškų kurortų. Taip, tai Šventoji, į kur statistiniai „palangiškiai“ ir „nidiškiai“ atvažiuoja pasibaisinti, o prakutę NT vystytojai ir spekuliantai padūsauti – kaip gera būtų „nunešti“ tuos patrešusius medinukus ir išvystyti kotedžų ir butų kvartalus, kad tarp jų net uodas sunkiai praskristų. Būtų nuostabi tipiška lietuviška poilsio vieta iš stiklo ir betono.
