Tai, ką dabar stebime statybų rinkoje, nenutiko per naktį ir nėra staigmena. Maždaug prieš 15 metų su kolegomis atlikome skaičiavimus: būtent šie metai, kaip paaiškėjo, turėjo tapti laiku, kai itin daug mūsų šalies statybininkų išeis į pensiją. Šiuos skaičiavimus tuomet aptarėme su Lietuvos aukštųjų mokyklų bendruomene: vis dar turėjome laiko kartu ieškoti ilgalaikių sprendimų, kurie leistų užbėgti darbo jėgos krizei už akių. Tačiau šiandien esame ten, kur esame.
Statybininkų trūksta ne tik Lietuvoje, mūsų sektorius rimtus iššūkius išgyvena visame Vakarų pasaulyje. Skaičiuojama, kad Europoje iki 2035 m. reikės užpildyti 4,2 mln. darbo vietų, didžiąja dalimi atsirasiančių ne dėl plėtros, bet dėl senstančios visuomenės, o Lietuvoje specialistų trūkumas jau dabar siekia 20–30 proc.
Jei prieš dešimtmetį manėme, kad situaciją išspręsti mums leis iš Ukrainos ir Baltarusijos atvykstantys statybininkai, šiandien nebėra ir jų: daug ukrainiečių grįžo kovoti už savo šalies laisvę, o mes sugriežtinome pasienio su Baltarusija režimą. Taigi, turime rasti būdų kliautis savo jėgomis bei kartu galvoti apie specialistų iš trečiųjų šalių įtraukimą.
Kvalifikuoti specialistai – svarbesni nei bet kada anksčiau
Šiuolaikinė statybų pramonė yra pažangi ir labai specializuota. Kiekvienas projektas – nuo tvarių pastatų iki miesto infrastruktūros – reikalauja kvalifikuotų specialistų, kurie ne tik išmano naujausias technologijas, bet ir gali užtikrinti aukščiausius saugumo bei kokybės standartus.
Tuo pat metu matome, kad inžinerines profesijas besirenkančių studentų skaičius per pastaruosius dešimtmečius susitraukė daugiau nei triskart, tai reikšmingai veikia ir studijų kokybę. Aukštąsias mokyklas kasmet baigia vis mažiau inžinierių, todėl jau senokai ėmėmės patys ugdyti kvalifikuotus specialistus. Tačiau tam reikia sistemos, žinių, infrastruktūros ir komandos. Mes, veikdami jau tris dešimtmečius, turime tam pajėgumų, tačiau daug kolegų ima išvis atsisakyti savo nuolatinių darbininkų komandų, o persivilioti kitur dirbančius specialistus bando tik gavę naują projektą.
Trumpalaikės strategijos, kai įmonės vilioja specialistus, siūlydamos 20–30 proc. aukštesnius, bet trumpalaikius atlyginimus, nėra tvarios. Mūsų rinkoje dirbantys žmonės supranta, kad stabilumas ir galimybės tobulėti yra svarbiau nei laikinos premijos. Turime pradėti galvoti strategiškai – investuoti į darbuotojų parengimą, ugdymą ir ilgalaikį augimą. Tik taip į statybas pritrauksime daugiau jaunų žmonių.
Vienas iš didžiausių iššūkių – įvaizdis
Vienas iš dažniausių nustebimų, kuriuos girdžiu iš jaunų, ką tik studijas baigusių ar vis dar tebesimokančių žmonių, prisijungiančių prie „Naresta“ komandos, yra neįtikėtinas atotrūkis tarp statybų realybės ir jų įvaizdžio. Iš kolegų girdžiu, kad tai – taip pat ne tik Lietuvos problema.
Vaizdiniai, kuriuose statybininkai yra suvargę, neišsilavinę, grubūs, meluojantys, priklausomybių kamuojami, besikeikiantys ir dirbantys siaubingomis sąlygomis, mūsų pasąmonėje iki šiol labai ryškūs. Dirbti vos pradėję jaunuoliai nuoširdžiai nustemba dėl kvalifikacijos, bendradarbiavimo, technologinės pažangos ir kultūros lygio.
Vienas iš liūdnesnių gandų, kurį girdėjau visai neseniai, yra apie moterų situaciją statybose: studentės, niekada nebuvusios statybų aikštelėje, iki šiol baiminasi, kad joje bus negerbiamos, užgauliojamos. Visa laimė, kad jau ne viena mūsų komandoje dirbanti jauna moteris gali jas patikinti, kad yra priešingai.
Visa tai atbaido jaunus žmones, net ir tuos, kurie žavisi aplink kylančiais įspūdingais pastatais, rinktis inžinerines profesijas ir tik nuo mūsų visų priklauso, ar šią problemą išspręsime. Tam tikrai nepadeda ir kai kurių kolegų sprendimai kurti atstumiančias, stereotipus tik skatinančias reklamas.
Visgi pasiryžę ir prisijungę prie vienos ar kitos komandos Lietuvoje, žmonės greitai supranta, kad statybos nėra tik fizinis darbas – tai problemų sprendimas, kūryba ir technologijos. Šiandien tai yra viena iš labiausiai į ateitį orientuotų pramonės šakų, siūlanti ne tik itin konkurencingą atlyginimą, bet ir galimybę tiesiogiai prisidėti prie miestų ir visuomenės gerovės.
Kodėl jauni žmonės vis dar renkasi statybas?
Nors šiandieninė krizė atrodo gili ir atėjusi ilgam laikui, daug žmonių vis dar atranda, kad statybų sektorius siūlo dideles profesines galimybes. Trūkstant darbuotojų, atlyginimai reikšmingai išaugo. Kartu su jais išaugo ir patirtys: Lietuvos bendrovės stato vis sudėtingesnius, įspūdingesnius statinius, pasitelkia vis išmanesnes technologijas ir tampa vis įdomesne sritimi smalsiam ir kūrybingam žmogui.
Technologijos, žalieji sprendimai, įspūdingi, saugūs ir ilgus dešimtmečius miestus puošiantys statiniai, itin didelio išmanymo ir pagarbos istorijai reikalaujantys senų statinių prikėlimo naujam gyvenimui projektai – visa tai traukia ambicingus jaunus žmones, bet mes privalome jiems padėti: gerinti sektoriaus įvaizdį, stiprinti švietimą, užtikrinti tvarų bendradarbiavimą tarp akademinės bei verslo bendruomenių, veikti strategiškai ir tvariai, vertinant ilgalaikę perspektyvą. Esu optimistas, tikiu, kad rasime sprendimus. Tačiau veiksmų nesiėmėme prieš 15 metų, kai tam buvo tinkamas laikas, neatidėkime sprendimų paieškos ir šiandien, kai krizė mus jau prisivijo.