Arvydas Guogis. Apie nuoseklumą politikoje

Atrodo, visi norime, kad viešajame valdyme dalyvautų daug žinių ir kompetencijos turintys vadovai ir specialistai. Tačiau ar tikrai taip? Štai „Žinių radijo“ laidoje dalyvavę buvę Lietuvos užsienio reikalų ministrai Antanas Valionis ir Vygaudas Ušackas taip ir neišdrįso pasakyti aiškiai, kad Lietuvos prezidentui reikėtų gerai mokėti bent vieną Vakarų Europos tautų kalbą, aišku, geriausia – anglų.

Minėtieji pašnekovai visaip vinguriavo ir išsisukinėjo nuo tiesaus, atrodo, savaime suprantamo atsakymo. O juk svarbiausia prezidento funkcija – valstybės užsienio politikos formavimas, dažnai vykstantis ir neformalioje aplinkoje.

Šią savaitę – dar vienas valdančiųjų „sukilimas“ prieš žinojimo pasaulį. Buvęs premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kandidatės į aplinkos ministres Irmos Gudžiūnaitės „patirties ir žinių neturėjimas aplinkosaugoje buvo esminis jos pranašumas, nes ji neremtų klanų“. Nesuklydote, čia kalba eina apie „valstiečių“ išreklamuotą kompetentingą ir kvalifikuotą vyriausybę. Po tokių aukštus postus užimančių ar užėmusiųjų akibrokštų, pradedi galvoti, ar tikrai tu viską teisingai supratai, o gal tau tik pasirodė? Kaip po tokių pasisakymų galima paskui reikalauti iš aukštojo ir viduriniojo mokslo kompetencijų ugdymo ir žingeidumo vystymo?

Faktiškai politikoje pastaruoju metu aiškiai matosi nuoseklaus mąstymo krizė. Tai su mažomis išimtimis vyksta daugelyje šalių, įskaitant ir demokratines. Na, nebesusidoroja valdantieji su žinių ir technologijų revoliucijomis, nebespėja ir nebesugeba. Visoje šioje yrančioje postmodernioje politinėje aplinkoje griūva tradiciniai politologiniai skirstymai, klasifikacijos, nebeįrodo net rodikliai.

Nebegalioja ideologijos, tampa nebeaiškus ir tradicinis kairės-dešinės politinio spektro skirstymas, kuris labiausiai atsiskleidė pokarinėje Vakarų Gerovės valstybėje – kaip linijinio ir nuoseklaus mąstymo pavyzdys. Dabartinis vaizdas jau yra „šokinėjantis“, mozaikinis ir virtualus. Šiuolaikiniame pasaulyje jau reikia pradėti kalbėti ne apie horizontaliąją politinę kairės-dešinės ašį, o vertikaliąją – atvirumo-uždarumo ašį. Yra valstybės, kurios nori dar labiau „atsiverti“, bet daugėja ir valstybių, kurios nori bent dalinai „užsidaryti“ savyje.

Labai įdomu, kad JAV ir Didžioji Britanija, kurios buvo pasaulio globalizacijos pionierėmis ir visais būdais skatino atvirą konkurenciją ir globalizaciją, dabar panoro kažkiek „izoliuotis“. Prezidentas Trumpas pareiškė: „Amerika – pirmiausia“, o Didžioji Britanija ruošiasi išeiti iš Europos Sąjungos.

Neoliberalizmas ir naujoji viešoji vadyba (New Public Management), kuriuos skatino moderniosios technologijos, pirmiausia apėmė anglosaksiškas šalis. Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad Lietuvai abi šios anglosaksiškos šalys yra labai draugiškos, suvokia Lietuvai kylančius iššūkius ir grėsmes. Bet, sutikite, JAV ir Didžiosios Britanijos propaguota globalizacija, individualizmas bei „laisvos rinkos“ konkurencija atsisuko prieš jas pačias. Tai gal bent dabar galima pripažinti naujojo viešojo valdymo (New Governance), kuris skatina ne beatodairišką konkurenciją, o bendradarbiavimą, ne „ekonominio žmogaus“ formavimą, o solidarumą ir „socialinę kokybę“, pranašumus?