Pasaulis jau dabar yra aiškiai stipriai pakitęs, jam reikalingi visiškai nauji sprendimai ir visiškai naujos teorijos, tačiau dalis politikų, o ir mokslininkų, yra tarsi „užsidarę“ savo senose paradigmose, ir nebesugeba pasiūlyti adekvataus santykio su tikrove. Mes stovime kažko labai didelio ir naujo prieangyje, kai sena nebegalioja, o nauja dar nesukurta, todėl net ir nedrąsius naujoviškus bandymus reikia skatinti, dažniau jiems pritarti negu juos „blokuoti“, neprileisti ir atriboti.

Aišku, „tiltai“ tarp seno ir naujo turi išlikti, drastiškos revoliucijos irgi yra „senojo“ mąstymo reliktas, tačiau nepasitikėjimui dėl naujoviškumo ir originalumo turi būti atsakyta neigiamai, nes tik taip galima išvengti naujų ekonominių ir humanitarinių krizių.

Socialinės problemos, tokios kaip savarankiško darbo socialinės garantijos, socialinėje atskirtyje esančiųjų reintegracija, socialinės apsaugos biudžetų deficitai ir daugybė kitų, verčia ieškoti kelių, kaip pasiekti socialinę stabilizaciją įtemptose globalinėse ir vietinėse situacijose. Pati globalizacija pasižymi ne tik teigiamais, bet ir neigiamais socialiniais efektais, kai lygiagrečiai su ja tarpsta viską ribojanti glokalizacija, o atskiros valstybės pradeda siekti nebe atvirumo, o „uždarumo“ tam, kad suvaldytų nepageidaujamus reiškinius.

Viena iš pačių reikšmingiausių vystymosi koncepcijų šiuolaikiniame pasaulyje tebeišlieka gerovės valstybės (welfare state) koncepcija. Tačiau norint, kad ji būtų aktuali, būtina atsižvelgti į naujausius gerovės valstybės teorijos ir praktikos vystymo aspektus. Daug kas kalba ir Lietuvoje apie gerovės valstybę, tačiau paprašytas pasakyti konkrečiau, ką ji reiškia, nesugeba.

Bendriausia prasme šiuolaikiniame pasaulyje galima suformuluoti tokį gerovės valstybės apibrėžimą: gerovės valstybė – tai valstybės socialinės politikos ir administravimo priemonių visuma, pirmiausia – socialinėje apsaugoje, kuri yra papildoma nevyriausybinių organizacijų ir privataus sektoriaus priemonėmis siekiant ne tik ekonominio efektyvumo, bet ir socialinio teisingumo darnios valstybės bei visuomenės plėtros kryptimi.

Jeigu gerovės apibrėžime būtų akcentuojama ne „gerovės valstybė“, o „gerovės visuomenė“, toks apibrėžimas prarastų teisę būti vertinamas socialinio teisingumo pasiekimo požiūriu visoje gerovės valstybės problematikoje su visomis iš to išplaukiančiomis metodologinėmis ir ideologinėmis išdavomis.
Daug kas kalba ir Lietuvoje apie gerovės valstybę, tačiau paprašytas pasakyti konkrečiau, ką ji reiškia, nesugeba.
Arvydas Guogis

Būtent „gerovės visuomenės“, o ne „gerovės valstybės“ išskyrimas yra labiau būdingas šiuolaikinio neoliberalizmo atstovams tiek vertybiniu, tiek ir praktiniu gerovės pasiekiamumo požiūriu, tačiau jis pasižymi dideliais trūkumais dėl socialinės nelygybės, skurdo bei socialinės atskirties išsikerojimo reiškinių.

Naujoviškų aspektų, aiškinantis gerovės valstybės problematiką, yra daugybė. Būtent jais ir reikia užsiimti, jeigu norime, kad mūsų analizė nedvelktų senienomis iš 7–8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečių, kuriuos galima laikyti savotišku „auksiniu amžiumi“ Vakarų pasaulio istorijoje.

„Auksinis“ amžius „auksiniu“ – tai jau istorija, dabar jau reikia vertinti ir ginti tik „bronzinį“, pagal ispanų profesorių L. Moreno, gerovės valstybių amžių. Taip, pvz., siekiant jų kūrimo ar palaikymo prieštaravimų pašalinimo arba susilpninimo, yra būtinas gerovės valstybių ir viešojo administravimo modelių suderinamumas – apie ką kol kas plačiau niekas nekalba nei Vakaruose, nei Lietuvoje.

Jeigu iš tikrųjų norima siekti socialinių tikslų, vertingiausia gerovės valstybių ir viešojo administravimo modelių atitiktis pasireikštų tarp universalaus-institucinio-perskirstomojo gerovės modelio (dar kitaip vadinamo „socialdemokratiniu“) ir Naujojo viešojo valdymo modelio (New Governance), orientuojančio valstybę ir jos visuomenę į atvirumą, skaidrumą, pliuralizmą, demokratiją, bendradarbiavimą, socialinį teisingumą, socialinę atsakomybę, socialinę kokybę, korupcijos nebuvimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą, suderinamumas.

Palankiai tokią atitiktį, kol kas bent jau teoriniu požiūriu, galima vertinti ne tik Vakarų šalių, bet ir Centrinės bei Rytų Europos valstybių problematikos atžvilgiu, tarp jų – ir Lietuvos. Mano supratimu, būtent šia kryptimi turėtų žiūrėti bei dirbti tie politikai ir tos institucijos, organizacijos ir bendruomenės, kurios nori pažaboti socialinę atskirtį, socialinę nelygybę, skurdą ir kitus nepageidaujamus socialinius reiškinius Lietuvoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)