Konfidenciali informacija ar komercinė paslaptis?
Paprastai sąvokos „konfidenciali informacija“ ir „komercinė paslaptis“ naudojamos kaip sinonimai, tačiau teismas išaiškino, kad iš tiesų komercinės paslaptys tėra vienas iš konfidencialios informacijos elementų.
Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, konfidenciali informacija gali būti skirstoma taip:
· Informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pavyzdžiui, viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia, ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių.
· Informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pavyzdžiui, įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti šią informaciją savo naudai.
· Specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė.
· Komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus.
Vertindamas tai, kad daugelyje bylų dėl komercinės paslapties atskleidimo ar panaudojimo yra sprendžiama dėl duomenų apie įmonės klientus laikymo komercine paslaptimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kokius kriterijus atitinkanti informacija apie bendrovės klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi.
Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur be klientų pavadinimo esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.
Taigi „konfidencialios informacijos“ sąvoka yra kur kas platesnė už „komercinės paslapties“ sąvoką. Todėl tais atvejais, kai tam tikra informacija nėra pripažįstama komercine paslaptimi, ji gali būti saugoma kaip konfidenciali informacija.
Kaip apsaugoti komercines paslaptis?
Siekiant, kad informacija būtų pripažinta komercine paslaptimi, jos savininkas turi dėti protingas pastangas, kad ši informacija būtų apsaugota.
Teismas, palengvindamas komercinių paslapčių savininkų dalią, išaiškino, jog komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Tačiau kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga būtų pripažinta protinga.
Teismas išaiškino, kad nebūtina, jog tai, kad atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame ar elektroniniame dokumente.
Tačiau svarbu tai, kad informacijos savininkas turi sudaryti sąlygas kitiems asmenims (taip pat ir darbuotojams) aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, ir užtikrinti jos laikymąsi.
Be to, informacijos savininkas privalo protingai apibrėžti asmenų, kuriems komercinė paslaptis gali būti teisėtai atskleidžiama, ratą – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga.
Šioje konkrečioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl komercinės paslapties apsaugos darė išvadą, kad bendrovėje egzistavusi techninė komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsauga buvo pakankama, nes informacija apie bendrovės klientus, vežėjus, veiklos instrukcijos, kiti dokumentai buvo saugomi duomenų bazėje, apsaugotoje kiekvienam vadybininkui suteikiamu individualiu slaptažodžiu.
Taigi teismai yra linkę lanksčiai vertinti komercinės paslapties apsaugą, sudarydami galimybes informacijos savininkui pasirinkti būdus ir priemones, kaip užtikrinti šios informacijos slaptumą.