Daug metų nuo 1991-ųjų tikėjome, kad Rusija yra taiki ir draugiška valstybė, turinti potencialo tapti klestinčia. Dėl to švaistėme brangų laiką, o čečėnai, gruzinai ir ukrainiečiai labai brangiai sumokėjo už mūsų klaidą.
Kai kurie žmonės, netgi nuolat klystantys Rusijos ekspertai Vakarų šalių užsienio reikalų ministerijose, tebesilaiko šio naivaus optimizmo. Tačiau dabar nauji klaidingi skeptiški įsitikinimai pakeitė ankstesnius.
Didžiausias iš jų – kad Putinas yra tarsi į sausumą išmesta žuvis, pasmerktas ir netekęs vilties. Vienas aukšto rango amerikiečių pareigūnas man prieš metus tvirtino, kad Kremliaus karinė operaciją Sirijoje yra tarsi neišbrendamas liūnas ir pasirodys esanti nepakeliamai brangi.
Visgi neatrodo, kad taip iš tikrųjų yra.
Anksčiau vienos NATO paribio valstybės aukšto rango žvalgybos pareigūnas man užtikrintai sakė, kad Rusija gresia katastrofinis infrastruktūros pakrikimas.
Jokių tai rodančių ženklų irgi nėra.
Visgi bene didžiausia klaida – būti įsitikinusiems, kad Vladimiras Putinas ir jo režimas yra tragiškai suvaržyti ekonomikos būklės. Kai nusmuko naftos kainos, vienas suomių pareigūnas man sakė, kad Rusijos gynybos modernizacija dabar tapusi nebeįperkama. Anot jo, Europos Sąjunga sugriovė „Gazprom“ verslo modelį. Sankcijos skaudžiai kandžiojasi. Rusija išgyvena tik eikvodama „auksiniais metais“ sukauptas atsargas, tačiau jų negali pakakti ilgam.
Su šiuo argumentu susijusios dvi problemos.
Viena – kad jis neteisingas.
Antroji – kad juo grindžiamos išvados yra pavojingos
Tai nereiškia, kad Rusijos ekonomika yra itin sėkminga.
Šio stabilumo kaina yra stagnacija. Gyvenimo lygis blogėja, o viešųjų paslaugų sistema pakrikusi. Ekonomika traukiasi.
Modernizacija ir diversifikacija nepavyko. Rusija traukiasi iš pasaulio ekonomikos, o ne į ją integruojasi. Rusų ekonomistas Vladislavas Inozemcevas praeitą savaitę Rygos konferencijoje sakė, kad Rusija virsta korporacine valstybę, kokios vienas iš pirmųjų kūrėjų buvo Mussolini. Tai fašizmas technine, o ne retorikos prasme.
Ilguoju laikotarpiu šis ekonomikos modelis iš tikrųjų yra netvarus. Vis dėlto, kaip toje pačioje konferencijoje pažymėjo mano draugas ekonomistas Andersas Aslundas, netvarus ekonomikos modelis gali gyvuoti stebėtinai ilgą laiką. Sovietų Sąjunga balansavo ant ribos – dar ilgai po to, kai tapo aišku, kad planinė ekonomika slopina inovacijas, visiškai neveiksmingai perskirstydama kapitalą. A. Aslundas lygina mūsų laikų Rusiją su 9-o dešimtmečio pradžios – Jurijaus Andropovo laikų – Sovietų Sąjunga.
Tik yra skirtumas: šįsyk Andropovas (t.y. Putinas) yra pavydėtinai geros sveikatos.
Lygiai taip pat būtų klaidinga tikėtis, kad Rusija artimiausiu laiku įžengs ekonominę mirties spiralę. Ne mažiau klaidinga galvoti, kad dėl ekonominių sunkumų Rusijoje su šia šalis taps lengviau susikalbėti. Rusija veikia pagal modelį „duonos ir žaidimų“.
Jeigu pristinga duonos, galima pasiūlyti žaidimų – tokių kaip užsienio priešų raganų medžioklės arba avantiūra užsienyje: „trumpas pergalingas karas”.
Jau matėme tris tokiu karus: Gruzijoje, Ukrainoje ir Sirijoje. Jie ne visada būdavo trumpi arba pergalingi, bet nukreipdavo Rusijos visuomenės dėmesį nuo jų valdytojų nesugebėjimo užtikrinti tikrą klestėjimą. Jie sudaro įspūdį, kad Rusija yra narsi, kilni šalis, apsupta melo ir pykčio. Jie atskleidžia Vakarų silpnumą.
Visa tai leidžia pavaizduoti Putiną ir jo bičiulius teigiamoje šviesoje – ir labai pigiai. Jeigu smarkiai nepadidinsime šios kainos, galime tikėtis, kad tokių dalykų bus daugiau.