Visiems aišku, kad gyventojų skaičius Lietuvoje mažėja, visuomenė senėja. Neseniai paskelbti „Eurostato“ duomenys rodo, kad Lietuvoje gimstamumo rodikliai 2022 metais buvo prasčiausi visoje Europos Sąjungoje. Suminis gimstamumo rodiklis 2022 metais Lietuvoje siekė 1,27 (2,1 rodiklis užtikrina, kad vyksta tvari kartų kaita), kai Europos Sąjungoje jis siekė 1,46. Lietuvoje šis rodiklis nuo 2015 metų sumažėjo nuo 1,7 iki jau minėtų 1,27 ir tai, beje, didžiausias gimstamumo kritimas Europos Sąjungoje.
Manote, kad Estijoje ir Latvijoje situacija blogesnė? Tikrai ne. Abiejose šiose šalyse gimstamumo rodikliai yra panašūs į Europos Sąjungos vidutinius rodiklius (atitinkamai 1,41 ir 1,47). O juk Lietuvoje, nepamirškime, mokami mėnesiniai „vaiko pinigai“, tėvai, auginantys mažamečius vaikus, gali pasinaudoti papildomomis laisvomis darbo dienomis per mėnesį.
Galima daryti išvadą, kad vykdomos politikos efektyvumas yra vienpusis ir tirtinas, o pati politika – tobulintina. Ji palengvino vaikų auginimo naštą tėvams, pagerino tėvystės kokybę (bent jau sudaro galimybę daugiau laiko skirti vaikams), tačiau nepadėjo nei išlaikyti gimstamumą, nei juo labiau sulėtinti jo mažėjimą.
Ne vienas užsienyje atliktas tyrimas vis iš naujo patvirtina išvadą, kad tiesioginis gimstamumo skatinimo priemonių veikimas yra itin ribotas, tačiau geresni gimstamumo rodikliai paprastai koreliuoja su bendra ekonomikos sveikata ir geresne infrastuktūra šeimoms, t. y. žmonės jaučiasi saugūs (šiuo atveju ne karine prasme). Be to, atvirkščiai su gimstamumu koreliuoja ilgesnis gyvenimas tėvų namuose (nors tai labiau būdinga Pietų Europos šalims, tačiau svarbu ir mums, ypač dabar – žinant, kad būsto įsigijimo ir nuomos kainos nuo 2010 metų Lietuvoje augo vienu sparčiausių tempų Europos Sąjungoje) ir aukštesnis jaunimo nedarbas. Tai gal ir mums daugiau dėmesio reikėtų skirti būtent šiems veiksniams?
Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir potencialių darbuotojų skaičiai. Prognozuojama, kad 2050 metais Lietuvos gyventojų skaičius sieks tik 2,2 milijono, o darbo jėga gali susitraukti iki 1 milijono potencialių darbuotojų. Tarptautinis valiutos fondas jau prieš kelerius metus teigė, kad siekiant kompensuoti darbo jėgos praradimus iki 2050 metų šalyje reikalinga integruoti mažiausiai 300 tūkst. imigrantų!
Kitos galimybės didinti darbo jėgos pasiūlą (ir vidaus paklausą) yra didinti esamų darbuotojų įtraukimą į darbo rinką, t. y. sudarant sąlygas ilgiau dirbti, mažinant darbą ne visu etatu, perkvalifikuojant turimus darbuotojus, kuriant mokymosi visą gyvenimą kultūrą ir sudarant tam sąlygas bei didinant bendrą vieno asmens dirbamų valandų skaičių.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2023 metais Lietuvoje vienas darbuotojas vidutiniškai dirbo 1641 valandą per metus, kai vidurkis EBPO šalyse – 1742 valandos. Tuo tarpu JAV žmonės vidutiniškai dirbo 1799 valandas per metus ir tas skaičius nuo 1980 metų mažėjo tik 5 procentais, kai tuo tarpu Vokietijoje, į kurią dažnai lygiuojamės, net 18 procentų.
Beje, žmonijos istorija mums sufleruoja, kad technologijos iš esmės nesutrumpino žmogaus darbo laiko ir mes vis dar dirbame tiek pat laiko, kaip kadais medžiotojų ir uogų rinkėjų bendruomenių žmonės – 1773 valandas per metus (tiesa, yra buvę tarpsnių, kai, pavyzdžiui, darbuotojai JAV ir Jungtinėje Karalystėje dirbo daugiau nei 3000 valandų per metus).
Rasti papildomų darbo jėgos pasiūlos išteklių tarp dirbančiųjų ne visą darbo dieną Lietuvoje galimybių nėra daug, nes tokių asmenų dalis tarp visų dirbančiųjų nesiekia 6 procentų, kai tuo tarpu Vokietijoje tokių yra beveik 30 procentų. Vidutiniškai Europos Sąjungoje apie 17 proc. darbuotojų dirba ne visą darbo dieną.
Reikia, žinoma, pasvarstyti apie šių laikų technologijas ir kaip jos galėtų sumažinti darbo jėgos poreikį. Informacinės technologijos, dirbtinis intelektas keičia darbo vietos organizavimą, skatina darbuotojų perskirstymo į kitus sektorius, perkvalifikavimo procesus. Inovacijos ir darbuotojų kompetencijų augimas padeda mažinti darbo jėgos poreikį ir didinti kuriamą pridėtinę vertė, bet tikriausiai visi suprantame, kad kompetencijų lygiui pakelti reikia laiko, radikaliai pakeisti inovacijų intensyvumą šalyje (Lietuvoje beveik perpus mažiau nei Europos Sąjungoje skiriama inovacijoms, vertinant joms skiriamas lėšas kaip dalį bendrojo vidaus produkto) reikia ir talentų, laiko ir pinigų. O santykinį investicinį Lietuvos įmonių pajėgumą šiandien riboja sudėtinga prieiga prie kapitalo, skolinto kapitalo kaina (vienos aukščiausių palūkanų normų), kapitalo savininkui tenkančios pridėtinės vertės santykinis ir labai greitas mažėjimas dėl vieno greičiausių Europos Sąjungoje darbo užmokesčio augimo šalyje (daug lėčiau nei auga pati sukuriama pridėtinė vertė).
Todėl nestebina tai, kad Graikija įvedė šešių dienų darbo savaitę. Sudaryti galimybes dirbti daugiau valandų per savaitę svarsto Vokietija, Nyderlandai. Tai tiesiog pradeda atspindėti Europos Sąjungos darbo rinkos problemas, t. y. senėjančią visuomenę ir darbuotojų trūkumą. Tai pasvarstykime, ko baidomės labiau – ilgesnio vidutinio darbo laiko ar imigracijos?
Vis tik labiausiai baidytis reikėtų, pirmiausia, populizmo, bandančio papirkti neefektyviomis gimstamumo didinimo priemonėmis. Nebe laikas populizmui. Laikas, kaip mėgsta sakyti Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde, duomenimis grįstiems sprendimams. Net jei skaičiuose ne visada tiesa, būtų gerai, kad bent jau scenarijus formuotume pagrįstus skaičiais prieš priimdami sprendimus.
