Europos Sąjungos (ES) darbotvarkėje klausimas dėl tarptautinio euro vaidmens pernai atsirado pirmą kartą istorijoje. Kadenciją baigiantis EK Pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris neatskleidė, iš kur kilo motyvacija stiprinti tarptautinę euro rolę. Bent iš dalies šią iniciatyvą galėjo lemti geopolitinis neapibrėžtumas: praėjusių metų pavasarį JAV prezidentas Donaldas Trumpas vienašališkai nusprendė pasitraukti iš 2015 m. pasirašyto Irano branduolinio susitarimo ir atnaujinti Teheranui taikytas griežtas sankcijas.
Toks elgesys yra puikus pavyzdys, kaip likvidžiausia pasaulio valiuta – JAV doleris – gali būti išnaudojama užsienio politikos tikslams įgyvendinti. Siekiant ekonomiškai izoliuoti Iraną, buvo nusitaikyta į pačius svarbiausius šalies sektorius – energetikos produktų eksportą ir finansų sektorių.
Lyg to būtų negana, visos tarptautinės bendrovės, kurios nuspręstų toliau plėtoti ekonominius santykius su Iranu, rizikuotų prarasti priėjimą prie JAV finansų sistemos. Štai čia ir slypi problema – daugelis Europos įmonių buvo priverstos sustabdyti bet kokius prekybinius ryšius su Iranu, kad galėtų toliau naudoti JAV dolerius. Įvertinus tebesitęsiantį geopolitinį neapibrėžtumą, tikėtina, kad J.-C. Junckerio iškeltas klausimas dėl stipresnio tarptautinio euro vaidmens bus ir naujosios EK darbotvarkės dalis.
Nuo svaro sterlingų iki JAV dolerio. Tarptautinės valiutos statusas reiškia, kad valiuta yra naudojama už ją leidžiančios šalies ar regiono ribų, pavyzdžiui, ja šalių centriniai bankai (ar vyriausybės) laiko savo užsienio valiutos atsargas. Pagrindinių pasaulio valiutų vaidmuo laikui bėgant keitėsi: iki Antrojo pasaulinio karo tarptautinės valiutos statusas priklausė svarui sterlingų, tačiau 1944 m. vykusios Breton Vudso konferencijos metu buvo įtvirtintas vadinamasis dolerio standartas. Nors šis standartas buvo panaikintas dar 1970 m., JAV doleris iki dabar išlaiko pagrindinės pasaulio valiutos pozicijas.
JAV dolerio populiarumą lemia ne tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės, tačiau ir tai, kad JAV yra didžiausia pasaulio ekonomika, pasižyminti stabilumu bei ekonominiu atvirumu, išplėtotomis ir likvidžiomis kapitalo rinkomis, efektyvia finansų sektoriaus infrastruktūra. Nors per palyginus trumpą dvidešimties metų gyvavimo laikotarpį euras įsitvirtino kaip antroji svarbiausia valiuta pasaulyje, tačiau jis vis dar reikšmingai nusileidžia doleriui.
Pavyzdžiui, bendroji euro zonos valiuta sudaro apie 20 proc. centrinių bankų užsienio valiutos atsargų pasauliniu mastu bei apie 20 proc. skolos vertybinių popierių tarptautinėse rinkose. Vertinant šiuos rodiklius JAV doleriui tenkanti dalis sudaro apie 60 proc.
Kaip vieną svarbiausių sąlygų stiprinant tarptautinį euro vaidmenį EK įvardijo EPS gilinimo iniciatyvų, t. y. bankų sąjungos užbaigimo ir kapitalo rinkų sąjungos sukūrimo, įgyvendinimą. Taip pat, anot EK, svarbu plėtoti Europos finansų sektoriaus infrastruktūrą ir skatinti platesnį euro naudojimą strateginiuose sektoriuose, tokiuose kaip energetika ar transportas.
Dauguma pateiktų siūlymų nėra nauji – tai vis dar iki galo neįgyvendintos ankstesnės EK iniciatyvos. Tačiau išreikštą politinę valią būtų vertinga išnaudoti kaip papildomą postūmį įgyvendinant svarbias EPS reformas – juk stabilesnė ir sukrėtimams atsparesnė euro zona galėtų padidinti euro patrauklumą ir rinkos dalyvių pasitikėjimą bendrąja valiuta.
Praėjus dešimtmečiui po pasaulį sukrėtusios ekonominės ir finansų krizės EPS struktūra gerokai sustiprėjo: įkurtas Europos stabilumo mechanizmas ir bendras bankų sąjungos priežiūros ir pertvarkymo mechanizmas. Vis dėlto dar esama institucinės sąrangos spragų: vis nepasiekiamas sutarimas dėl dar 2015 m. pasiūlytos Europos indėlių garantijų sistemos (EIGS), pagal kurią indėlius bankų sąjungoje draustų vienas europinis fondas, o ne valstybių narių nacionalinių indėlių garantijų sistemos – taip būtų sumažinta bankų priklausomybė nuo atskirų šalių viešųjų finansų būklės ir sustiprintas pasitikėjimas viso euro zonos finansų sektoriaus stabilumu.
ES kapitalo rinkų sąjunga taip pat vis dar yra fragmentiška. Nacionaliniai reguliacinės politikos skirtumai, pavyzdžiui, mokesčių sistemų ar nemokumo procedūrų, riboja tarpvalstybinius kapitalo srautus ir trukdo iki galo pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamais privalumais.
Gili ir likvidi kapitalo rinkų sąjunga verslui suteiktų daugiau finansavimo galimybių, efektyviau paskirstytų rizikas ir kapitalą bendrosios valiutos zonoje, padidintų finansų sistemos atsparumą sukrėtimams ir, atitinkamai, galėtų padidinti ne tik pasitikėjimą bendrąja valiuta, tačiau ir jos paklausą tarptautiniu mastu.
Tiesa, per pastarąjį pusmetį aukščiausiu Europos lygmeniu susitarta dėl įvairių kapitalo rinkų plėtojimo iniciatyvų, pavyzdžiui, proporcingesnių taisyklių atskiriems finansų rinkos dalyviams, tačiau vis dar esama erdvės gilinti finansinę integraciją.
Kapitalo rinkų sąjungą pagal plataus užmojo tarptautinio euro vaidmens stiprinimo scenarijų taip pat galėtų papildyti bendra euro zonos saugaus turto klasė, kurią iš esmės būtų galima palyginti su JAV iždo obligacijomis. Šiuo metu euro zonoje obligacijas leidžia atskiros valstybės narės, tad joms būdingi skirtingi rizikos lygiai.
Remiantis kai kuriais vertinimais, bendra euro zonos turto klasė suteiktų tarptautiniams investuotojams visavertį likvidumo garantą. Nors tarptautinio euro vaidmens stiprinimo kontekste tokios finansinės priemonės nebuvimas gali būti laikomas vienu pagrindinių struktūrinių euro zonos trūkumų, vargu ar artimiausiu metu Europos vadovams pavyktų susitarti dėl konkrečių tokio saugios turto klasės sukūrimo aspektų.
Politinį šio klausimo jautrumą lemia tai, kad kai kurios šalys nenori prisiimti atsakomybės už kitas, rizikingesnes euro zonos šalis.
Ką stipresnis tarptautinis euro vaidmuo reikštų Lietuvai? Pirmiausia, tai rodytų didesnį pasitikėjimą euro zonos ekonomikos ir finansų sektoriaus valdysena bei institucine sistema, o Lietuva, būdama euro zonos nare, tuo taip pat suinteresuota. Tvirta EPS institucinė struktūra, atsparus Europos bankų sektorius bei likvidžios kapitalo rinkos užtikrintų visos euro zonos ekonomikos stabilumą ir atsparumą ateities sukrėtimams, sukurtų papildomas sąlygas efektyvesniam bendrosios rinkos veikimui bei spartesniam mūsų šalies ekonomikos augimui.
Tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje sustiprinus bendrosios euro zonos valiutos rolę Lietuva jaustų dvejopą poveikį. Viena vertus, galėtų mažėti tarptautinės prekybos sąnaudos, susijusios su valiutos keitimo rizika prekiaujant su ne euro zonos šalimis, be to, įmonėms ir namų ūkiams būtų sudarytos palankesnės sąlygos gauti finansavimą. Kita vertus, didesnis tarptautinis euro vaidmuo greičiausiai lemtų sustiprėjusį euro kursą kitų valiutų atžvilgiu, o tai ilgainiui galėtų neigiamai paveikti Lietuvos gamintojų prekių konkurencingumą užsienio rinkose.
Vis dėlto, norint mesti iššūkį JAV dolerio dominavimui, Europai dar reikia padaryti nemažai namų darbų. EPS, įskaitant bankų ir kapitalo rinkų sąjungas, kūrimo užbaigimas turėtų būti pagrindinis politinis prioritetas, nes be jo jokios kitos tarptautinio euro vaidmens stiprinimo priemonės nebus efektyvios.