Ankstų šeštadienio rytą „Hamas“, kuri yra remiama Irano ir dar kelių kitų šalių bei grupuočių, atakavo Izraelį. Tai įvyko praėjus beveik lygiai 50 metų po Jom Kipuro karo, kuris taip pat iššaukė ir pirmąją naftos krizę pasaulyje. Tuo metu OPEC valstybės kartu su Egiptu ir Sirija pareiškė, kad jos netieks naftos valstybėms, palaikančioms Izraelį šiame konflikte.
1973 m. naftos kaina išaugo 4 kartus ir itin smarkiai prisidėjo prie didelės infliacijos JAV bei Vakarų Europos valstybėse. Natūralu, kad matant šių dienų įvykius, norisi brėžti paraleles. Ir nors naftos kainos pakilti tiek, kiek 1973 m., tikrai neturėtų, gali būti, kad didesnės naftos kainos laikysis ilgiau, ypač jeigu dabartinė situacija eskaluosis ir konfliktas išsiplės regione. Tai reiškia ne tik ilgiau aukštesniame lygyje besilaikančią infliaciją, didesnį neapibrėžtumą, bet ir įtaką centrinių bankų vykdomai pinigų politikai.
Sumažėjusi priklausomybė nuo naftos
1973 m. pasaulio valstybės buvo itin priklausomos nuo naftos, jos paklausa kasmet smarkiai augo. Žvelgiant į dabartinę ekonomiką, automatizacijos lygį ir augantį elektrinių automobilių populiarumą, priklausymas nuo naftos yra gerokai mažesnis. 1973 m. sukurti 1000 JAV dolerių bendrojo vidaus produkto (BVP) reikėdavo 1 barelio naftos, dabar – tik apie 0,4 barelio.
Taigi, priklausomybė vis dar yra ir reikšmingai pakilusi kaina gali prisidėti prie išaugusių prekių ir paslaugų kainų. Didesnės naftos kainos lemia ne tik tiesiogiai išaugusias išlaidas degalams, bet taip pat prisideda ir prie galutinių produktų kainų, pavyzdžiui, pabrangusių maisto prekių. Taip yra todėl, kad daug degalų sunaudoja žemės ūkio technika, kurios reikia produktų žaliavai užauginti, o vėliau ją ir transportuoti galutiniam vartotojui.
Karas Izraelyje prasidėjo būtent tuomet, kai naftos pasiūla ir taip yra gerokai sumažėjusi po Saudo Arabijos ir Rusijos sprendimo mažinti gavybą. Saudo Arabijai būtų naudinga, kad naftos kainos pakiltų dar 10–20 proc. iki šiek tiek daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį (nuo 86 JAV dolerių šiuo metu). Visgi, jeigu kainos išaugtų dvigubai ar net daugiau, naudos tiek daug nebūtų ne tik ekonominiu atžvilgiu, bet ir dėl politinio spaudimo.
Rizikos, jeigu konfliktas plėstųsi
Didesnė rizika kyla, jeigu konfliktas išsiplėstų. Ypač tuo atveju, jeigu prie karo prisijungtų ir „Hezbollah“ grupuotė, kuri kontroliuoja pietų Libaną ir yra gerokai galingesnė už „Hamas“. „Hezbollah“ yra tiesiogiai remiama Irano bei jau paleido raketų ir artilerijos į Izraelio teritoriją, „solidarizuodamasi“ su Palestinos žmonėmis. Nors kol kas platesnio masto šios grupuotės veiksmų nematyti, rizika išlieka.
Jeigu konfliktas plėstųsi į Iraną, čia taip pat atsiranda rizika, kad bus paveiktas Ormūzo sąsiauris – gyvybiškai svarbi laivybos arterija, kurią Teheranas anksčiau grasino uždaryti. Šis sąsiauris yra vienintelis jūros kelias iš nafta turtingų Persijos įlankos šalių, kuriuo transportuojama penktadalis pasaulio naftos.
Negana to, Iranas yra pakankamai svarbus naftos eksportuotojas. Nepaisant įvestų sankcijų, Iranas sugebėjo eksportuoti nemažai naftos ir jas apeiti. Kalbama, kad JAV leido tam įvykti, nes tai kenkia Rusijai. Jeigu konfliktas tęstųsi ar eskaluotųsi, JAV ir kitos valstybės, tikėtina, pristatytų sankcijas ir apribotų Irano naftos eksportą. Taip šioje situacijoje laimėtų Rusija, kurios nafta galėtų užimti didesnę rinkos dalį. Negana to, didesnė kaina būtų itin geras reiškinys ir karo paveiktai Rusijos ekonomikai.
Kol kas brėžti paraleles sunku
Kol kas brėžti paralelių su 1973 metų naftos krize nereikėtų. Vis dėlto, Izraeliui intensyviai kovojant, susiduriame su išaugusia rizika, kad naftos kainos laikysis aukštame lygyje ilgiau, ypač, jeigu situacija Artimuosiuose Rytuose eskaluotųsi. Tai gali prisidėti prie aukštesnės infliacijos, o tai reikštų, kad ekonominio kritimo tikimybė JAV ir Europos šalyse išaugtų.
Jeigu naftos kainos ir itin nepakils, karas Artimuosiuose Rytuose reiškia ir didesnę geopolitinę fragmentaciją, ir didesnį neapibrėžtumą.