Kiekvienas olimpines žaidynes lydi klausimai: o kiek šaliai tai kainuos? Ar investicijos atsipirks? Ne išimtis ir šių metų Paryžiaus olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauja beveik 11 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 200 šalių. Noras kuo geriau pasiruošti paskatino ir didžiules investicijas į Paryžiaus miesto infrastruktūrą, pavyzdžiui, metro tinklo atnaujinimą, o vien Senos upės išvalymas miestui atsiėjo beveik 1,5 mlrd. eurų. Tad kokia yra olimpinių žaidynių kaina ir kodėl šalys nori jas organizuoti?
Olimpinių žaidynių kainos siekia dešimtis milijardų eurų
Jau ne kartą bandyta „nustatyti“ olimpinių žaidynių ekonominę naudą miestui ir šaliai. Didele dalimi, kaip rodo tyrimai, ekonominė nauda tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu yra maža. Dešimt iš 13 vasaros žaidynių iki 2016 m. generavo nuostolius, be to, visų žaidynių organizavimas viršijo numatytą biudžetą.
Dažnai miestams tenka ne tik atnaujinti esamą infrastruktūrą, bet taip pat ir pastatyti naujus stadionus, aikštynus ar baseinus. Negana to, žaidynių organizavimo kaštai kiekvieną kartą būna vis didesni. Skaičiuojama, kad surengti 1924-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes, kuriose dalyvavo tik kiek daugiau nei 3 tūkst. sportininkų, kainavo maždaug 9 mln. eurų. Tuo metu šiais metais jos kainuos, preliminariais skaičiavimais, apie 9 mlrd. eurų. Skaičiuojama, kad žaidynės turėtų sugeneruoti 6,5–11 mlrd. eurų pajamų.
Kuo ypatingos Paryžiaus olimpinės žaidynės?
Paryžiaus olimpinės žaidynės kaštų prasme šiek tiek skiriasi nuo buvusių, o suma, skirta renginiui suorganizuoti, yra mažiausia per pastaruosius 15 metų. Rio de Žaneiro žaidynės kainavo daugiau nei 20 milijardų, Londono – daugiau nei 15 milijardų, o Tokijo – maždaug 13 mlrd. eurų (2022 m. kainomis).
Bėda ta, kad dažnai po pasaulinio lygio sporto švenčių, ar tai būtų olimpinės žaidynės, ar futbolo čempionatai, naujai pastatyta infrastruktūra yra mažai naudojama. Kartais, pasibaigus renginiui, naujai pastatyti pastatai ar stadionai apskritai daugiau nėra naudojami. Tą matėme ir po vasaros olimpinių žaidynių Kinijoje, po pasaulio futbolo čempionato Katare, tai ypač akivaizdu buvo po vasaros olimpinių žaidynių Rio de Žaneire. Tai kelia ne tik akivaizdžių ekonominių, bet ir tvarumo klausimų.
Tai suprasdamas Tarptautinis olimpinis komitetas stengiasi sumažinti augančius kaštus ne tik apribojant sportininkų skaičių varžybose, bet taip pat ir olimpines žaidynes organizuojančioms šalims keldamas reikalavimą pastatyti kuo mažiau naujos infrastruktūros. Dar vienas reikalavimas – organizuojanti šalis turėtų sugeneruoti kuo mažiau anglies dvideginio emisijų, pavyzdžiui, naudojant atsinaujinančią energetiką ar kitus planetai draugiškus sprendimus.
Kodėl šalys nori organizuoti žaidynes?
Duomenys rodo, kad didžioji dalis olimpinių žaidynių generavo nuostolius. Tad kodėl šalys nori organizuoti žaidynes? Visų pirma, didelės investicijos prisideda prie ekonomikos augimo bei sukuria laikinas ar pastovias darbo vietas. Pavyzdžiui, Londono žaidynės atgaivino skurdžią miesto dalį, o pasiruošimas Rio de Žaneiro žaidynėms sukūrė daugiau nei 10 tūkst. laikinų darbo vietų.
Visų antra, tai yra minkštoji galia – Pekino olimpinės žaidynės buvo puiki proga Kinijai parodyti organizacinius gebėjimus ir pozicionuoti save kaip turtingą valstybę. Ta patį siekį galima įžvelgti ir per Sočio žiemos olimpines žaidynes, kuomet pasitelkta kultūra ir vertybės formuojant žmonių nuomonę ir siekiant politinio pokyčio tarptautiniu mastu.
Turime nepamiršti ir menkiau ekonomiškai pamatuojamų dalykų, pavyzdžiui, kiek žinomumo šaliai ar miestui sukuria žaidynės. Ši nauda gali pasijusti tik ilguoju laikotarpiu ir yra sunkiai pamatuojama.
Galiausiai, reikia nepamiršti ir kokią emocinę naudą toks renginys atneša patiems šalies gyventojams. Tai ypač aktualu Prancūzijoje, kurios politiką šiuo metu gaubia chaosas ir neapibrėžtumas. Trys ketvirtadaliai Prancūzijos gyventojų teigia, kad jie yra patenkinti tuo faktu, kad 2024-ųjų vasaros olimpinės žaidynės vyksta būtent Prancūzijoje.
