Stabtelėti, apsidairyti ir įsiklausyti verta. Neneigsiu: progos ir susitelkimas išties svarbu, tačiau didžiausią poveikį iššūkiams vis dėlto turi aiškūs tikslai, idėjų nuoseklumas ir darbų tęstinumas. Šįkart – apie tuos įsibėgėjimus, judėjimą ir stabtelėjimus. Visa tai, kas keičia daugybės žmonių likimus, kuria palankią gyvenimo ir darbo aplinką ateitiems kartoms.
Spalio pradžioje Užimtumo tarnyba vienam tokiam stabtelėjimui ir ilgesnės veiklos įvertinimui susikvietė bendraminčius, bendražygius, darbdavius, žurnalistus – visus tuos, kurie yra neabejingi žmonių su negalia temai. Mažvydo bibliotekoje skambėjo ne tik išvados, bet ir kritika. Dėl smulkmenų ir rimtų dalykų, dėl niekaip nesutvarkomų lyg ir paprastų dalykų. Pavyzdžiai iš kasdienio gyvenimo, nuoskauda dėl vis dar neįveikiamos socialinės atskirties, tų paikų, bet galingų stereotipų. Mūsų visuomenės požiūrio į žmones, darbuose galinčius gal truputį mažiau, o gal – tiesiog truputį kitaip nei statistinė dauguma.
Tai nebuvo proginis, kokiai nors datai surengtas posėdis, kuriame giriamasi darbais ir pasiekimais. Veikiau – galimybė (viena iš daugelio) pasidalyti žiniomis ir išklausyti tuos, dėl kurių visa tai daroma. Suprasti tuos, kurie yra pernelyg dažnai nepastebimi, neįvertinami ir nustumiami į šoną darbo rinkoje. Negalią turinčius žmones, kurių patirtį ieškant darbo pavadinti iššūkiu būtų nesąžininga, nes tai yra gerokai daugiau nei iššūkis. Jų pasakojimai ir pasidalijimai – apie atsparumo, ištvermės, dvasios išbandymus.
Mums, tai visuomenės daliai, aplink kurią – atrodytų – sukasi visos žvaigždės, šitokį gyvenimą sunku net įsivaizduoti. Ką reiškia kasdien atsibusti pasaulyje, kuriame laukia neišvengiami susidūrimai su fizinėmis kliūtimis, nesupratimu ir ignoravimu? Kaip jaustis keliaujant per pasaulį, kuris sukurtas ne jums? Vietą, kurioje žmogų apibrėžia ne įgūdžiai ar talentai, bet jam nepavaldūs apribojimai.
Dėl technologijų įtakos dideliais tempais keičiasi darbo rinka, aktyviai skinasi kelią kitoks požiūris į įgūdžius ir kompetencijas. Tačiau, pasirodo, sunkiausia yra priimti kitoniškumą. Trūkstant darbuotojų, kad ir kaip būtų keista, mes dar diskutuojame apie žmonių lygybę, integraciją ar dar daugiau – teisę dirbti. Dar nėra normos, kad kiekvienas darbo rinkoje yra laukiamas, reikia tik atrasti vietą, kurioje žmogus kurtų didžiausią vertę.
Mūsų šalyje gyvena apie 225 tūkst. žmonių su negalia. 143 tūkst. iš jų – darbingo amžiaus. 8 procentai darbingo amžiaus gyventojų kasdien susiduria būtent su tokiomis kliūtimis. Nuo prašymų priimti į darbą – iki kasdienio bendravimo darbo vietoje. Akys, klausa, rankos, kojos, kitos kūno dalys – negalia taikinių nesirenka. Iš tų 225 tūkst. Lietuvos gyventojų 4 proc. yra su regos negalia, 3 proc. turi klausos negalią, 27 proc. – judėjimo sutrikimų, 66 proc. – kitų sveikatos sutrikimų.
Užimtumo tarnyboje rugsėjį registruota 11,8 tūkst. žmonių su negalia – tai 600 daugiau nei prieš metus, bet 1,7 tūkst. mažiau nei prieš dvejus. Daugiausia kreipiasi 45–55 proc. dalyvumo lygį turintys asmenys (65 proc.). Kas ketvirtas jų – ilgalaikis bedarbis, kuris darbo ieško ilgiau nei 12 mėnesių. Beveik kas aštuntas toks klientas turi aukštąjį išsilavinimą, o su aukštesniuoju yra 12,6 proc. Kvalifikuoti darbininkai ar paslaugų srities darbuotojai sudaro 46,4 proc., neturintieji profesinio pasirengimo – 28 proc. Daugiau kaip pusė šių klientų – vyresni nei 55 metų, 40–54 metų sudaro 30,2 proc., 30–39 metų – 10,2 proc. Mažiausiai – jaunimo nuo 16 iki 29 metų (5,9 proc.).
Tai – statistika, pliki skaičiai, tačiau už kiekvieno jų slypi konkretaus žmogaus istorija. Deja, mūsų pokalbio dalyvių istorijos patvirtino, kiek dar nedaug „sveikajai“ visuomenės daliai rūpi štai šita didelė grupė žmonių ir kaip iškreiptai suvokiami jos poreikiai. „Šie žmonės yra našta.“ „Prisitaikyti prie jų poreikių būtų pernelyg brangu ar sudėtinga.“ Tai – ydingas ir net žalingas mąstymas. Stereotipai atima galimybes, renčia nematomas kliūtis, žlugdo gabius, talentingus mūsų visuomenės narius, atimdami net menkiausią šansą nuveikti to, kas leidžiama kitiems.
Negalia – tai ne negalėjimas. Jaučiate sąvokų skirtumą? Tačiau priešiškumas, su kuriuo daugybė šių žmonių vis dar susiduria mūsų darbo rinkoje, yra realus. Tai rinka, kuri dažnai nenori įsileisti, jos manymu, neefektyvių darbuotojų, rinka, kuri mieliau susitelkia į apribojimus nei į galimybes. Girdime darbdavių pasisakymus dėl darbuotojų trūkumo, bet kas trukdo įžvelgti žmonių su negalia vertingąsias savybes? Gebėjimą prisitaikyti, problemų sprendimo įgūdžius, atsparumą. Šios savybės turėtų būti vertinamos, puoselėjamos ir pritaikomos darbo vietoje.
Tačiau ne viskas šioje srityje yra blogai, nes išties daroma daug, o reikalai keičiasi į gerąją pusę. Viešosios įstaigos, organizacijos, daugybė idėjai atsidavusių žmonių dirba, kad tai pasikeistų iš esmės. Tikslai – akivaizdūs, tačiau reikalaujantys kantrybės ir laiko.
Konsultacijos ieškantiems darbo žmonėms su negalia. Tai – Užimtumo tarnybos atvejo vadybininkų veiklos laukas, apimantis ir daugybę kitų sričių. Sąžininga įdarbinimo praktika, mokymo programos, darbdavių edukacija – visas spektras kompleksinių priemonių, keičiant ydingą mąstymą, kad tai – tokia lyg ir labdaros forma, kai nori nenori turi priimti visokių žmonių, nes to galbūt reikalauja darbdavio įvaizdis ar pataria viešųjų ryšių konsultantai.
Ne – tai ne labdara ir efektyvumo mažinimas, o veikiau dviejų krypčių eismas. Tyrimai kaskart patvirtinta patį rezultatą: įmonės, kurios vadovaujasi įtraukties principu, yra inovatyvesnės, lengviau prisitaiko prie dinamiškos darbo rinkos iššūkių, apskritai yra sėkmingesnės.
Per visus 2022 metus į darbo rinką sugrįžo 1903 asmenys su negalia. Šiais metais per aštuonis mėnesius padėta įsidarbinti 5 tūkst. asmenų su negalia, dar 3,8 tūkst. dalyvavo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, 1,5 tūkst. – dirbo savarankiškai įsigiję verslo liudijimus. 2023 m. per metus įsidarbino 5,6 tūkst. neįgaliųjų, kuriuos priėmė dirbti beveik 3 tūkst. darbdavių.
Visa tai gerai, tačiau tie skaičiai turi ir gali augti toliau, jie gali būti gerokai didesni. Ir tai bus padaryta, nes vis daugiau įmonių – tiek viešojo, tiek privataus verslo – atsikrato ydingo mąstymo stereotipų. Įvairiose iniciatyvose, pavyzdžiui „DuoDay“, kasmet daugėja dalyvaujančių organizacijų ir neįgaliųjų. Suvokimas ir įsitraukimas – pagrindiniai šių pokyčių varikliai. Kiekvienas išgirstas balsas, kiekviena įveikta kliūtis, kiekviena sukurta galimybė – tai dar vienas žingsnis teisingesnės ateities kryptimi.
Siekiant užtikrinti visiems Lietuvos žmonėms lygias galimybes dalyvauti atviroje darbo rinkoje, antrus metus sudarytos palankesnės sąlygos rinktis darbo vietą pagal savo gebėjimus, o ne nustatytą dalyvumo lygį. Darbdaviai skatinami pritaikyti siūlomas darbo vietas konkretiems būsimo darbuotojo poreikiams.
Vienas svarbiausių veiksnių siekiant įtraukti negalią turinčius žmones į darbo rinką – tai socialinis dialogas ir partnerystė, todėl bus dar aktyviau bendraujama su darbdaviais konsultuojant dėl paslaugų ir paramos priemonių. Užimtumo tarnyboje gerokai išplėtėme atvejo vadybos sritį, kad paslaugos klientams būtų prieinamos bet kuriame šalies mieste ar miestelyje. Šiuo metu dirba 115 atvejo vadybininkų – per kelerius metus jų skaičius išaugo daugiau nei du kartus. Ar permainos šioje srityje vyksta pakankamai sparčiai? Ne. Ar padaryta viskas, ko reikia? Toli gražu. Laukia dar ilgas kelias, bet vėjo kryptis jau pasikeitusi. Kuriama aplinka, kurioje žmonės vertinami pagal savo gebėjimus, o ne negalią. Aplinka, kurioje galimybės lygios visiems ir kur skirtumai laikomi privalumais, o ne trūkumais.
