2010 metai buvo paženklinti ekonominės krizės, darbo rinkoje situacija buvo įtempta. Kelerius metus iki krizės trukusio spartaus augimo atlygimai grįžo į vidutinį lygį, gerokai sumažėjo darbo pasiūlymų.
Registruotas nedarbas pasiekė 15,8 proc. lygį. Klientų skaičius buvo taip išaugęs, kad vienas konsultantas aptarnaudavo po 1500 bedarbių. Ne keičiančių veiklą ar ketinančių kažką kurti savarankiškai, o tiesiog dėl krizės netekusių darbo ir jo ieškančių. Prie durų driekėsi darbo ieškančiųjų eilės, žmonių buvo tiek daug, kad konsultantai nespėdavo visų priimti per dieną, o turimos informacinės technologijos neleido paspartinti šių procesų.
Tuo metu mūsų įstaigai dėl išaugusio nedarbo buvo keliamas dar vienas rimtas tikslas – įgyvendinti specifinį projektą žmonėms, kurie buvo atleisti dėl globalizacijos pasekmių. Specialus globalizacijos fondas numatė labai tikslingai pritaikytas išmokas šiai grupei. Teko derinti paramos priemones, jungti į kompleksus – tai, ko anksčiau niekada nebuvo daroma. Reikėjo naujų žmogiškų išteklių, kvalifikacijų ir kompetencijų peržiūros.
Dabar žiūrint į tuos įvykius tai atrodo kaip savotiškas pasirengimas tam, kas Lietuvos laukė 2020 metų pavasarį. Būtent tada, prieš 10 metų, tapo akivaizdu, kad nebegalime dirbti su esama informacine sistema, todėl buvo pradėtas perėjimas prie naujų technologinių sprendimų, įgyvendintas didelis projektas.
Būtent 2010 metais tuometinėje Darbo biržoje įvyko viena pirmųjų struktūrinių reformų, kai iš 46 juridinių vienetų – jos skyrių su administracijomis – liko tik 10 skyrių apskrityse. Panaikintos, apjungtos, optimizuotos jų struktūros – buhalterijos, personalas, vadovybė, perimtas turtas. Ir visa tai – turint milžinišką kasdienį klientų srautą.
Nedarbas pradėjo mažėti 2011-aisiais, ši tendencija išliko stabili. O geriausi rodikliai šalyje buvo 2017-2018 metai, kai priklausomai nuo sezoniškumo nedarbas sudarė mažiau nei 10 proc. Tie metai mūsų tarnyboje įsimintini kaip procesų centralizavimo, naujų IT sistemų diegimo. Krūvis darbuotojams sumažėjo iki vidutiniškai 600 klientų. Atsirado naujos paslaugos: atvejo vadyba, psichologai, imta diferencijuoti klientus į tuos, kurie darbo rinkoje prisitaiko puikiai ir kuriems trūksta gebėjimų ar motyvacijos.
2018 metais Užimtumo tarnyba įgyvendino dar vieną didelę struktūrinę pertvarką. Vietoj 10 teritorinių skyrių faktiškai liko tik centrinė administracija su penkiais klientų aptarnavimo departamentais didžiuosiuose miestuose. Tai iš esmės pakeitė daugelį procesų. Reformos turėjo nuosekliai tęstis ir 2020 metais, tačiau gyvenimas pakoregavo kryptį.
O kaip per dešimtmetį keitėsi visuomenė? Pastebėjau, kad klientų poreikiai nuolat keitėsi, o su jais – ir mūsų prioritetai. Anuomet mus suvokė kaip instituciją, kur turi reguliariai apsilankyti, pasirodyti konsultantui, formaliai įrodyti, jog ieškai darbo. Beveik nekalbėta apie persikvalifikavimą – tam pinigų buvo skiriama mažai. Labai mažai dirbta su tais, kurie nori pradėti savo verslą, tai veikiau buvo pavieniai epizodai, nes ir tų norinčiųjų pasitaikydavo vos vienas kitas. Realios mentorystės iš mūsų niekas ir nesitikėjo.
Vėliau konsultacijos tapo labiau pritaikytos konkrečiam atvejui, į procesus įsitraukė nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės. Žinoma, išliko ir tų pasyviųjų dalis (20-25 proc.), kuriems visai nesvarbu naujos kryptys ar paslaugos. Tai yra apie 30 tūkst. darbingų Lietuvos gyventojų nėra nusiteikę ką nors apskritai dirbti. 2015 m. pradėta ieškoti naujų jų įtraukimo į veiklą formų. Tai vyksta iki šiol, šis procesas bus ilgas ir sudėtingas.
Tais pačiais metais atsirado visiškai nauja tikslinė socialinė grupė: jauni žmonės, neturintys visiškai jokio bazinio išsilavinimo. Neaktyvūs jaunuoliai buvo išskirti kaip prioritetinė grupė, nes jų nedarbas šoktelėjo labiausiai. Apskritai žvelgiant į tai, kaip keitėsi jaunų žmonių santykis su darbo rinka, akivaizdi yra požiūrio į aukštąjį mokslą kaita. Tuo metu profesinis mokymas nebuvo toks patrauklus, koks yra dabar. Jaunuoliui nestudijuoti aukštojoje mokykloje 2010 metais buvo laikoma neatsakingu požiūriu į savo ateitį.
Nuo 2015 m. aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės pradėjo rodyti pageidavimą persikvalifikuoti, įgyti profesiją, nes dalis jų nematė savęs dirbančio pagal įgytą aukštąjį išsilavinimą. Dabar jau suvokiama, kad save realizuoti leidžianti profesija niekuo nenusileidžia universiteto diplomui. Jau nebėra baisu tėvams ar sau pasakyti: nestosiu į universitetą, tai – ne man. Žmonėms kilo pagrįstų klausimų dėl aukštojo mokslo kokybės.
Tiesa, kai kas išliko mažai pasikeitę. Ir 2010, ir 2020 metais registruotas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Kalbama apie rekordinį nedarbą tuo pačiu fiksuojant daug laisvų darbo vietų. Šalies ekonomikai pradėjo vis labiau trūkti informacinių technologijų specialistų, įvairių sričių inžinierių, medicinos darbuotojų. Dabar šiose srityse darbuotojų deficitas itin skausmingas.
Kita ryški permaina – senėjančios visuomenės pasekmės. Reikia vis daugiau slaugos, socialinių darbuotojų. Apie tai jau daug kalbama, tačiau nuveiktais darbais kol kas džiaugtis per anksti. Kaip atrodys Lietuva 2030 metais? Nemėgstu ilgalaikių prognozių, nes vis labiau kintančiame pasaulyje nebegalime į ateitį žvelgti planuodami dešimtmečius ar net penkmečius. Turime tai daryti trumpesnėmis atkarpomis.
Akivaizdu, kad mes mokysimės gyventi visuomenės senėjimo sąlygomis. Skatinti persikvalifikavimą dar nesulaukus pensinio amžiaus. Spartės skaitmenizacija, žalioji ekonomika iš teorinių pasvarstymų ir vizijų taps nauja gyvenimo realybe. Turėsime aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų sistemą. Susitaikysime su faktu, kad kai kurios profesijos išnyks, o jų vietoj rasis kitos. Kitaip tariant, ruošimės Ketvirtosios pramonės revoliucijos pasekmėms.
Daug kas priklausys nuo to, kaip įveiksime šią krizę, kokias pamokas išmoksime. Pandemija paskatino valstybinį sektorių ir verslą įsitraukti į labai artimą socialinį dialogą, konstruktyviai spręsti problemas. Labai linkiu, kad tokia bendradarbiavimo dvasia ir toliau išliktų.