Apie šios sistemos žalą darbuotojų sveikatai ir valstybei – kiek vėliau, o dabar pasiaiškinkime detaliau, kas yra toji suminė darbo laiko apskaita. Tai yra toks režimas, kai darbo laiko norma pagal „slenkantį“ grafiką išdėstoma per 3 paeiliui einančius mėnesius. Tai yra, kai tam tikrą laikotarpį galima dirbti labai intensyviai (naktimis – taip pat), o vėliau tarsi ir suteikiama daugiau laisvo laiko, bet jo dažniausiai nepakanka atstatyti sveikatai.
Jeigu standartiškai darbo laikas yra 40 val. per savaitę, tai taikant suminę apskaitą darbo (pamainų) grafikai gali būti sudaromi taip, kad darbuotojai dirbtų iki 52 val. per savaitę. Jeigu dirbant standartiniu režimu dirbti viršvalandžius reikalingas darbuotojo raštiškas sutikimas, o už susidariusius viršvalandžius turi būti apmokama po mėnesio, tai pagal suminę apskaitą darbdaviams leidžiama mokėti už viršvalandžius kas tris mėnesius, o darbuotojų sutikimo jiems dirbti nereikia.
Suminės darbo laiko apskaitos esmė yra ta, kad net ir dirbant po 12 valandų per parą viršvalandžiai nesusidaro, arba kitaip sakant – tiesiog nereikia už juos mokėti. Darbdaviams patarinėjantys teisininkai atvirai sako, jog taikant šią sistemą darbdaviui susidaro palanki situacija išvengti viršvalandžių. O darbdaviai tai įvertino ir džiaugiasi galimybe turėti ilgas valandas dirbantį, savo sveikata rizikuojantį darbuotoją.
Darbo kodekse yra nurodyta, kad suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę (nors jos neigiamas įvertinimas darbdavio niekaip neįpareigoja). Ten, kur profsąjungos yra, situacija dar kontroliuojama, bet ten, kur jų nėra, o ypač regionuose, kur net ir Darbo kodeksas darbdaviams – ne įstatymas, padėtis apgailėtina.
Kita tokios apskaitos blogybė – darbuotojas negali normaliai planuoti savo gyvenimo, nes kito mėnesio grafikus jis sužino tik prieš savaitę, be to, jie gali būti kaitaliojami darbdavio, užtenka pranešti darbuotojui prieš dvi jo darbo dienas. Ir, jei normaliu atveju tiek darbui sekmadieniais, tiek švenčių dienomis reikalingas darbuotojo sutikimas, tai suminė darbo laiko apskaita eliminuoja darbuotojo valią. Suderinti darbo ir šeimos santykius tampa neįmanoma.
Taip dirba ne tik gamybinės įmonės ar viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos, kurios turi veikti nepertraukiamai, tačiau ir prekybos bei nemaža dalis paslaugų sektoriaus.
Ilgos darbo valandos – žala ir žmogui, ir visuomenei
Beviltiškoje situacijoje atsidūrę po daugybę valandų sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės (ypač mažesniuose miesteliuose, kur sunkiau rasti darbo) kreipiasi į mus sakydami, jog reikia kovoti dėl 8 val. darbo dienos. Nors kovos dėl to jau baigėsi daugiau kaip prieš 100 metų! Ironiška, bet visiškai nejuokinga.
Tačiau tai puikiai iliustruoja nežmoniškas darbo sąlygas, o darbdavių vaikymasis greito pelno kuo mažiausiomis sąnaudomis laužo žmonių likimus. Negana to, kad girdime prie vairo alpstančius ar net mirštančius vairuotojus (viešojo transporto sektoriuje suminė darbo laiko apskaita labai paplitusi), pirmaujame Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių, į trejetuką patenkame pagal alkoholio suvartojimą, o štai pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę – tebesame prie galo. Tarp pirmųjų esame ir pagal mirštamumą dėl širdies ir kraujagyslių ligų, kurių vienas iš sukėlėjų – ilgos darbo valandos.
Bendra studija, kurią atliko Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ir Tarptautinė darbo organizacija (TDO), atskleidė, kad per savaitę dirbant 55 valandas ar daugiau, 35 proc. padidėja insulto rizika, 17 proc. – tikimybė mirti nuo išeminės širdies ligos, palyginti su 35–40 valandų darbo savaite.
O kur dar prastėjanti žmonių psichinė sveikata: daugėja sergančiųjų depresija, įvairiomis priklausomybių ligomis, profesiniu perdegimu. Tai nestebina žinant, kad daug žmonių tik dirba ir miega, o kada gyventi?
Reikia kuo greičiau grąžinti žmonėms gyvenimus
Šitą situaciją reikia keisti nedelsiant. Būtina visiškai atsisakyti suminės laiko apskaitos Darbo kodekse. O jeigu išties yra būtinybė – palikti galimybę taikyti šią sistemą tik darbdaviui susitarus su darbuotojais, kolektyvinėje sutartyje numatant saugų darbo režimą ir atitinkamus kompensacinius mechanizmus.
Žinoma, pradėjus demontuoti suminės darbo apskaitos sistemą, pasigirs darbdavių aimanos, kad žlugs verslai, kris konkurencingumas, žodžiu, sustos ekonomika. Profesinės sąjungos bus kaltinamos neva atimančios iš žmonių darbą, nes darbuotojai gi patys nori daugiau dirbti, kad daugiau užsidirbtų.
Pervargę ir iki pensijos tiesiog negalintys rasti darbo dėl ligų ir negalios žmonės yra daug didesnis ir brangiau kainuojantis spaudimas šalies biudžetui, ypač socialinei ir sveikatos apsaugos sistemoms, todėl laikas pradėti galvoti toliaregiškai ir humanizuoti darbo įstatymus. Greito pelno bei naudos vaikymasis laužant darbuotojų gyvenimus gal ir pasitarnaus akcininkams, bet tik nuskurdins valstybę ir jos žmones.