Kaip gi veikia ofšorinis verslas ir kodėl jis steigiamas?
Visų pirma, reiktų pabrėžti, kad pats ofšorinių kompanijų steigimas, sąskaitų užsienio bankuose atsidarymas yra legali veikla ir įstatymams neprieštarauja. Tačiau valstybės pasaulyje nėra vienodos ir jose galioja skirtingi įstatymai. Yra tokių šalių, kuriose pajamų, turto, pelno, dividendų mokesčiai yra labai maži arba jų nėra iš viso. Ypač įmonėms, kurios nors ir įregistruotos toje šalyje, tačiau veiklą vykdo kažkur kitur užsienyje (ofšorams). Čia kyla pagunda verslininkams įregistruoti savo įmones tokiose šalyse ar įsteigti motininę kompaniją – holdingą, kuriam priklausytų visas įmonių turtas ir atitektų pelnas. Kol kas jokių nelegalių veiksmų nepaminėjau.
Bene visi įmonių savininkai turi mokėti pajamų ar turto mokesčius toje šalyje, kur jie gyvena, nepriklausomai nuo to, kur jie tas pajamas uždirba ar kur jų turtas yra. Tačiau kai verslas yra kitoje šalyje, pinigai – užsienio bankuose, nacionalinės už mokesčių surinkimą atsakingos institucijos apie tai nieko nežino ir mokesčių išreikalauti negali. Idealiame pasaulyje tokie žmonės turėtų patys prisistatyti ir pateikti duomenis atsakingoms institucijoms, bet, deja, mes gyvename realiame pasaulyje! Čia ir prasideda kriminalai.
Lengviau nei atrodo
Nors priimami informacijos apie sąskaitas ir turtą atskleidimo įpareigojimo aktai, šalys siekia bendradarbiauti tarpusavyje, yra šalių ir jose veikiančių finansų institucijų, kurios atsisako atskleisti informaciją apie savo klientus (pavyzdžiui, Šveicarija). Taip pat yra būdų, kaip galima legaliai nuslėpti įmonės savininkus. Vadinasi, kol pinigai iš užsienio banko nepasiekia savininko gyvenamosios šalies, niekas apie juos nieko nežino ir mokesčiai nemokami. Taip perkamas nekilnojamas turtas kažkur Kipre ar Seišelių salose, prabangūs automobiliai ir jachtos, kuriomis plaukiojama Viduržemio jūroje, meno vertybės ir brangakmeniai aukcionuose. Reiktų paminėti, kad tokios ofšorinės kompanijos gali apskritai nevykdyti jokios realios veiklos. Jos sukuriamos tik pinigams surinkti per imituojamus pardavimus ir tarptautinius pavedimus.
Taigi, akivaizdu, jog didžioji dalis pasaulio visuomenės piktinasi politikais, kurie priimdami sprendimus apmokestinti kiekvieną kitų žingsnį, patys nuo tokių įsipareigojimų bėga, ir kitais lyderiais, kurie neprisideda prie bendro lėšų perskirstymo puodo tiek, kiek turėtų. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo tarptautinei bendruomenei griežčiau kovoti su mokesčių „rojais“ didinant jų skaidrumą. Greičiausiai ta kova bus ilga ir mažai rezultatyvi. Tad ar nevertėtų greta to peržiūrėti savo šalies apmokestinimo politiką ir principus ir pabandyti sukurti „mokesčių rojų“ viduje? Jei ne turtingiesiems verslininkams, tai bent jau eiliniams piliečiams? Nedaug tereikia, kad išprususi ir technologiškai (IT) raštinga šalies visuomenės dalis pradėtų atsidarinėti sąskaitas užsienio bankuose ir ten kaupti savo pajamas, apmokėti pirkinius.