Valstybinio pensijų fondo (VPF) kūrimo atveju pirmiausia reikia aiškiai atsakyti į klausimą: kokią problemą siekiama išspręsti? Ar Lietuvoje trūksta konkurencijos tarp pensijų fondų valdytojų? Manytume, kad ne, ypač į rinką įžengus naujiems dalyviams, tokiems kaip „Goindex“. Be to, pensijų fondų dalyviai gali lengvai ir paprastai keisti pensijų kaupimo bendroves, lengvai palyginti jų taikomus mokesčius ir pan. Tereikia noro ir domėjimosi. O ir kaupiančiųjų, kurie keičia savo pensijų kaupimo bendrovę, pastaraisiais metais reikšmingai daugėjo.
Ar pensijų fondų investicijų grąžos yra per mažos ir tikimasi, kad būtent VPF jas padidins? Vargu. Nuo tada, kai buvo įvestas gyvenimo ciklo fondų principas, t. y. 2019 m., ir dėl to daugiau žmonių kaupia pagal jų amžiui tinkamesnes strategijas, investicijų grąžos kaupiantiesiems reikšmingai pagerėjo. Todėl šis argumentas neatrodo pagrįstas. Dažnu atveju valstybės valdomi fondai susiduria su politine įtaka, kuri gali lemti mažesnį investavimo efektyvumą, didesnę riziką ir mažesnę grąžą kaupimo dalyviams.
Ar pensijų fondų valdymo kaštai yra per dideli? Lietuvos įstatymai jau riboja maksimalius valdomo turto atskaitymus, o šiuo metu antrosios pakopos pensijų fondų mokesčiai daugeliu atvejų yra mažesni, palyginti su kitomis šalimis.
Vis dėlto, jei būtų svarstoma kurti valstybinį pensijų fondą, tuomet ir antroji pakopa Lietuvoje turėtų būti grindžiama privalomu kaupimu, kaip, pavyzdžiui, yra Švedijoje. Būtent tai ir tapo šios šalies pensijų sistemos sėkmės pagrindu. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad VPF veiktų pagal tuos pačius įstatymų nustatytus reikalavimus, kokie yra taikomi ir privatiems pensijų fondų valdytojams, kad nebūtų iškreipta konkurencija.
Valstybė jau dabar aktyviai dalyvauja pensijų sistemos kūrime ir priežiūroje: reguliuoja ir prižiūri rinką, nustato maksimalius galimus atskaitymus, administruoja pirmosios pakopos pensijas, teikia paskatas savarankiškam gyventojų kaupimui. Papildomo valstybinio fondo steigimas reikalautų didelių finansinių ir žmogiškųjų išteklių, taip pat reikšmingų investicijų į naujų klientų pritraukimą, informacinių technologijų ir klientų aptarnavimo sistemų kūrimą, investicijų valdymą. Jei VPF veikla būtų subsidijuojama valstybės, tai iškreiptų konkurenciją, o kaštų krūvis galų gale gultų ant mokesčių mokėtojų, būsimųjų pensininkų, pečių.
Kur turėtume sutelkti dėmesį dabar?
Esminis iššūkis pensijų sistemoje yra ne naujo valstybinio fondo steigimas, o dalyvavimo pensijų kaupime skatinimas, įmokų didinimas bei efektyvesnės ir patrauklesnės sistemos kūrimas. Tam būtina įtraukti darbdavius, didinti kaupimo aprėptį ir skatinti ilgalaikį gyventojų domėjimąsi bei pasitikėjimą sistema, kad išvengtume artėjančios demografinės „duobės“ spąstų.
Todėl šiuo metu svarbiausi klausimai, į kuriuos turime ieškoti atsakymų ir rasti sprendimus:
Kokias esamas pensijų sistemos problemas norima išspręsti, kuriant valstybinį pensijų fondą?
Ar dabartinė antrosios pakopos sistema turi reikšmingų trūkumų, kurių negalima pašalinti esamomis priemonėmis?
Ar papildomi valstybės ištekliai būtų skirti efektyviausiai, sprendžiant pensijų sistemos problemas?
Kaip pritraukti daugiau dalyvių į kaupimą antrojoje pakopoje ir paskatinti savarankiškai dirbančius asmenis aktyviau dalyvauti trečiojoje pakopoje?
Kaip paskatinti darbdavių dalyvavimą pensijų sistemoje?
Skuboti ir nepamatuoti sprendimai, siekiant trumpalaikių politinių tikslų, gali smarkiai pabloginti ateities kartų gerovę. Todėl atsakymų į šiuos klausimus paieška turėtų tapti pagrindu kuriant ilgalaikę, patikimą ir gyventojų pasitikėjimu grindžiamą pensijų sistemą.
