Visų pirma, norime parodyti gyventojams, kad finansinės paslaugos gali atnešti naudos be jokių ypatingų žinių ar pastangų, tereikia tik šiek tiek pasidomėti. Juolab, kad konkurencija dėl indėlių yra pakankamai didelė, o mažesni rinkos dalyviai neretai siūlo vartotojui patrauklesnes sąlygas.
Be to, dabar geras laikas įdarbinti pinigus, kurių nenaudojame kasdienėms reikmėms, – bankų ir kredito unijų siūlomos palūkanos yra aukštesnės už metinę infliaciją, jos ganėtinai patrauklios, palyginti su ankstesniais periodais. Štai, pavyzdžiui, pastaruoju metu vidutiniškai už terminuotuosius indėlius mokama 3,42 proc. metinių palūkanų, o 2015 m. panašiu metu jos sudarė 0,22 proc.
Skeptikai neretai sako, kad neverta žaisti, kadangi didesnės palūkanos juntamos tik tada, kai terminuotiesiems indėliams skiriamos tūkstantinės sumos. Pasvarstykime. Net ir 20 ar 50 eurų palūkanos, kai pinigai guli be darbo ir iš esmės investuotojui nereikia nieko daryti (nemaža dalimi atvejų tereikia keleto spragtelėjimų pele), jau savaime yra nauda. Kaip sako patarlė, centas prie cento – ir jau euras.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad kuo didesnė siūloma grąža, tuo didesnė ir rizika. Be to, kuo sudėtingesnis finansinis produktas, tuo reikia daugiau žinių ir supratimo. Investuoti į tai, ko nesupranti, iš esmės reiškia prarasti pinigus. Be to, neretai sudėtingomis priemonėmis manipuliuoja sukčiai. Indėliai šiuo atveju yra itin saugus taupymo būdas, vien dėl to, kad visi terminuotieji indėliai iki 100 tūkst. eurų yra apdrausti. Iš esmės tai gera priemonė pradėti taupyti. Kiaulė taupyklė yra gerai, bet joje gulintys pinigai papildomos naudos neatneš.
Yra keletas indėlių rūšių. Einamieji – tai lėšos, paprastai naudojamos einamosioms reikmėms, už jas mūsų šalyje nemokamos palūkanos. Terminuotieji indėliai – tai lėšos, kurias padedame sutartam terminui (nuo 1 mėnesio iki 5 metų) ir už jas gauname palūkanas. Kaip rodo istorinė retrospektyva, populiariausi yra vienų metų trukmės indėliai. Tiesa, derėtų žinoti – jeigu prireiktų terminuotąjį indėlį atsiimti anksčiau laiko, tokiu atveju prarastumėte palūkanas. Tačiau yra alternatyva – kaupiamieji terminuotieji indėliai, už kuriuos mokamos šiek tiek mažesnės palūkanos, tačiau jų sąlygos lankstesnės – galima ir papildyti, o palūkanos skaičiuojamos nuo pakoreguotos dalies. Kai kurie finansų rinkos dalyviai siūlo ir neatšaukiamą terminuotąjį indėlį, už kurį gali būti mokamos didesnės palūkanos, bet šio indėlio negalima atsiimti anksčiau laiko. Jeigu norime dėti indėlį į kredito uniją, derėtų žinoti, kad reikės tapti jos nariu įsigyjant pajų.
Trumpai apie indėlių istoriją. Prieš dvidešimt metų, t. y. 2004 m. gegužę (tuomet litais, bet palyginamumui pavertėme į eurus), šalies gyventojai bankuose ir kredito unijose iš viso laikė apie 2,5 mlrd. eurų indėlių. Prieš dešimt metų suma ūgtelėjo iki 8,5 mlrd. eurų, o 10 mlrd. eurų ribą pasiekėme 2015 m. pradžioje, kai įsivedėme eurą. Dabar sąskaitose laikoma apie 23 mlrd. eurų.
2004 m. terminuotųjų indėlių (1,4 mlrd. eurų) buvo daugiau nei einamųjų (1,1 mlrd. eurų). Ši tendencija laikėsi apie dešimtmetį, o, pavyzdžiui, 2009 m. terminuotųjų indėlių buvo dvigubai daugiau nei einamųjų. Lūžis, kai pastarieji pradėjo augti didesniu tempu nei terminuotieji, įvyko 2014 m. pradžioje. Dabar einamieji indėliai, už kuriuos nemokamos palūkanos, sudaro du trečdalius visų indėlių.