Europos Komisija skaičiuoja, kad Lietuvos darbo našumo lygis tesiekia 70 proc. ES vidurkio. Taip yra dėl mūsų šalies ekonomikos struktūros, kuri išlieka mažiau imli žinioms. Produktyvumo didinimas per inovacijas yra ribotas – 2020 metais Lietuvos įmonių išlaidos moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai sudarė tik trečdalį ES vidurkio.
Taigi Lietuvos verslus reikia skatinti ne žuvimi – pinigais, o pirmiausia meškerėmis – įrankiais tuos pinigus uždirbti, nes laisvų ir žuvingų žvejybos plotų dar gausu.
Produktyvumo skirtumai didžiuliai
„McKinsey Global Institute“ neseniai paskelbė tyrimą apie produktyvumo didinimą. Jame atkreipiamas dėmesys, kad produktyvumo lygis tarp SVV įmonių ir stambių kompanijų gali reikšmingai skirtis, priklausomai nuo šalies ir veiklos srities. Pavyzdžiui, statybų sektoriuje Prancūzijoje produktyvumas skiriasi 26 proc., Vokietijoje – 41 proc., Italijoje – 54 procentais. Maisto ir apgyvendinimo paslaugų sektoriuje atskirtis Italijoje mažesnė (29 proc.), o Prancūzijoje ir Vokietijoje siekia atitinkamai 39 ir 41 procentą. Užtat Graikijoje daugelyje sektorių skirtumas tarp SVV ir stambių kompanijų produktyvumo lygio siekia per 80 procentų.
Lietuva į tyrimą nebuvo įtraukta, tačiau nagrinėjant Valstybės duomenų agentūros skelbiamus skaičius taip pat galima pastebėti milžiniškų skirtumų. Antai apgyvendinimo ir paslaugų veikloje vidutinė apyvarta vienam sąlyginiam darbuotojui 2021 metais siekė 34,7 tūkst. eurų, statybų sektoriuje ji buvo 90,4 tūkst. eurų, informacijos ir ryšių sektoriuje – 117,8 tūkst. eurų, o energetikoje – net 337,7 tūkst. eurų.
Kam padėti pirmiausia: tam, kuris vos suduria galą su galu, ar tam, kuris norėtų augti greičiau, bet negali? Kaip pastebi „McKinsey“ ekspertai, matyti visų SVV įmonių poreikių visumą svarbu, tačiau SVV vystymo agentūroms savo ribotus išteklius derėtų sutelkti į didžiausią poveikio – ir augimo – potencialą turinčias sritis. Rengiant programas, pritaikytas konkrečiai situacijai, svarbu vadovautis šalies ekonominės plėtros strategija.
Lietuvos atveju tai būtų aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „žaliuoju“ augimu – bent tokie prioritetai įvardinti Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“.
Būtinas bendradarbiavimas
„McKinsey“ tyrėjai kalbėdami apie SVV skatinimą mini daug skirtingų aspektų, tačiau dvi iš jų mano vertinimu yra svarbiausi ir ypač aktualūs Lietuvai. Tai bendruomenės telkimas ir finansavimo galimybės.
Aukštas produktyvumas ir spartus augimas neatsiejami nuo bendruomenės. Paklauskite vienaragiais tapusių ar į juos pretenduojančių startuolių – kažin ar atsirastų bent vienas, kuris viską, nuo įsisteigimo iki tarptautinės plėtros, būtų padaręs vienas pats, be kitų verslininkų, tos srities ekspertų, valstybinių institucijų ir panašios pagalbos.
SVV įmonėms, kokioje stadijoje bebūtų, svarbi galimybė pasitarti, gauti pagalbą administraciniais, finansiniais, investiciniais, tarptautinės plėtros ir kitais klausimais. Taip pat, ypač startuoliams, naudinga pažinoti savo likimo brolius – panašioje situacijoje buvusius ar tebesančius verslus. Pastarąjį poreikį išpildo startuolių centrai, asociacijos ir miesteliai ar net ištisi miestai, kuriuose buriasi giminingi verslai.
Silicio slėnio atitikmens Lietuvoje dar neturime, nors startuolių centrų apraiškų Vilniuje yra, tik jie dažniausiai apsiriboja biurų pastatais ar biurų kompleksais, išsidėsčiusiais skirtingose miesto dalyse.
SVV vis dar stinga finansavimo
Antra, skaudžiausia dalis Lietuvai, yra SVV finansavimas. Tarptautinių apklausų ir tyrimų duomenimis, Lietuvos SVV įmonėms sunku gauti trūkstamą finansavimą, pagal kredito prieinamumo SVV įmonėms rodiklius gerokai atsiliekame nuo kitų ES šalių.
Antai 2019 m. Europos investicijų banko atliktoje apklausoje 13 proc. Lietuvos SVV įmonių kaip aktualiausią problemą nurodė finansavimo šaltinių prieinamumą. Tokią problemą nurodžiusių įmonių dalis buvo trečia didžiausia ES. SVV įmonių teigimu, labiausiai mažėjo banko paskolų, taip pat prekybos kredito, bankų siūlomų kredito linijų ir sąskaitos arba kredito kortelių pereikvojimo prieinamumas.
Šis iššūkis nėra naujas, o ir pasaulyje su juo susiduria daugelio šalių SVV įmonės. Dažniausi atvejai – kuomet tradiciniai bankai atsisako išduoti paskolas verslams, kuriuos jie vertina kaip pernelyg rizikingus, arba prašo nepagrįstai didelių palūkanų.
Vienas iš „McKinsey“ tyrėjų įvardijamų problemos sprendimo būdų – valstybiniai kredito garantijų fondai, kurie užtikrina, kad tam tikra SVV suteiktų paskolų dalis bus grąžinta. Prie SVV finansavimo galimybių gerinimo pastaraisiais metais reikšmingai prisideda ir naujos kartos finansavimo paslaugas teikiančios bendrovės, kurios dažnu atveju yra lankstesnės ir įprastai turi mažiau suvaržymų nei tradiciniai bankai.
SVV augimo skatinimas nėra lengva užduotis. Tiksliau, tai – kompleksinis iššūkis ir norint jį įveikti būtinas visų suinteresuotų šalių įsitraukimas. Tačiau stengtis reikia ir net būtina, kadangi smulkiųjų verslininkų laimikiai svarbūs ir reikalingi mums visiems.