Kaip ir daugelis dalykų, veikiantis paramos skyrimo modelis pervedant 2 ir 1 procentą mokėtino GPM, prasidėjo nuo geros idėjos – ugdyti pilietiškumą.
Bet kur jis, jeigu „atiduodi“ tai, kas tau nepriklauso ir nieko nekainuoja? Ir kur apskritai veda sistema, kai visas paramos mechanizmas laikosi ant mokesčių lengvatų?
Daug metų pelno siekiantys juridiniai asmenys turi teisę suteiktos paramos suma du kartus mažinti apmokestinamąjį pelną, neviršydami 40 procentų jo dydžio. Pažiūrėkime, prie ko tai privedė.
Bendruomeniškumo jausmo, ko gero, turime apsčiai. Registrų centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 47 000 įregistruotų pelno nesiekiančių organizacijų. Iš jų veikiančių yra apie 20 000. Keturioms pelno siekiančioms organizacijoms mūsų šalyje tenka viena pelno nesiekianti organizacija. Vien veikiančių asociacijų turime per 7 500.
Veikiančių viešųjų įstaigų taip pat nestokojame, jų yra per 4 300. Dar turime kone 5 000 veikiančių daugiabučių, garažų, sodų ir panašių bendrijų.
Absoliuti dauguma jų yra Valstybinės mokesčių inspekcijos sudaromame paramos gavėjų sąraše. 2016 m. duomenys dar nesuvesti, tačiau 2015 m. paramą gavo 23 396 subjektai.
Daugiau negu šiuo metu yra veikiančių!
Atspėkite, kiek turime paramos ir labdaros fondų (tų, kurie, regis, ir turėtų būti pagrindiniai paramos gavėjai)?
Ogi net 239 veikiančius labdaros ir paramos fondus, t. y. apie 1 procentą visų veikiančių subjektų. Kas gi kiti 99 procentai?
Visų nesuskaičiuosi, tačiau tam tikros tendencijos matosi.
Yra politikų įkurtos viešosios įstaigos.
Yra daugiabučių, garažų, sodų bendrijos, medžiotojų būreliai, vilnos vėlimo rateliai, visokiausi kiti klubai ir klubeliai, kuriuos „remdami“ paramos davėjai faktiškai tiesiog susigrąžina 2 procentus GPM sau į kišenę. Neblogai.
Daugybė viešųjų įstaigų užsiima įvairiausiomis komercinėmis veiklomis, daugiausiai paslaugų sferoje.
Pavyzdžiui, absoliuti dauguma profesionalaus sporto klubų yra viešosios įstaigos, nes taip gali turėti paramos gavėjo statusą.
Paslaugų gavėjai, užuot susimokėję už paslaugas (pavyzdžiui, reklamos), mieliau suteikia „paramą“ ir taip gauna mokesčių lengvatą.
Viešosios įstaigos (paramos gavėjos) yra ir prie visų sporto klubų įsteigtos akademijos, nepaisant to, kad visose jose treniruotės ir varžybos vaikams mokamos.
Rasime ir infrastruktūrą (aikštynus, stadionus, baseinus ir pan.) valdančių ir nuomojančių viešųjų įstaigų.
Iš Lietuvoje veikiančių universitetų, regis, tik vienas yra ne viešoji įstaiga. Tai Vilniuje veikiantis ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, UAB. Gal todėl, kad jį įkūrusiems norvegams net į galvą neatėjo vaikytis paramos gavėjo statuso?
Juk jeigu imiesi komercinės veiklos, tai ir naudoji tam skirtą formą – UAB. Beje, kadangi nuolat tenka samdyti į darbą ekonomikos studentus, sutapimas tai ar ne, tačiau būtent šio universiteto absolventai pastaruosius kelis metus yra stipriausi kandidatai. KTU nesenai įsigijo ISM.
Smalsu, ar KTU taps UAB, ar ISM taps VŠĮ?
Privačių mokyklų ir vaikų darželių rinkoje vaizdas toks pat: dauguma jų – viešosios įstaigos. Viešųjų įstaigų rasime ir tarp sanatorijų bei SPA, ir tarp slaugos namų. Tarp privačių klinikų ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų.
Tarp renginių organizatorių.
Neretai tokioje viešojoje įstaigoje klientas išgirs ir tokį klausimą: kaip mokėsite, ar pagal sąskaitas faktūras, ar patogiau „per paramą“?
Panašu, kad kažkas su mūsų paramos modeliu ne visai gerai. Iškreiptos paskatos – akivaizdžios.
Pasidomėjau, kaip yra pas mūsų kaimynus latvius ir estus.
Latvijoje iki šiol buvo galima suteiktos paramos sumomis 85 procentais mažinti mokėtiną pelno mokestį, neviršijant 20 procentų jo dydžio. Tačiau potencialių paramos gavėjų sąrašas daug trumpesnis, jame nėra nei bendrijų, nei politinių partijų, tuo labiau – profesionalių sporto klubų, renginių organizatorių ir pan.
Latviai neturi mechanizmo pervesti gyventojų pajamų mokesčio dalies paramos gavėjams, kaip darome mes, tačiau gyventojas gali paramos išlaidas atskaityti iš apmokestinamųjų pajamų kartu su savanoriškomis įmokomis į pensijų fondus ir kaupiamojo gyvybės draudimo įmokomis. Bendrai įmokų sumai taikoma 20 proc. apmokestinamųjų pajamų riba.
Pagal Estijos pelno mokesčio įstatymą, parama laikoma pelno išėmimu iš įmonės, todėl kitą mėnesį po paramos išmokėjimo reikia sumokėti 20 proc. pelno mokestį. Paramos gavėjų sąrašas taip pat siauras, todėl profesionalūs sporto klubai, medžiotojų būreliai, garažų bendrijos paramos Estijoje gauti negali.
Jeigu 2018 m. Latvijoje įsigalios pelno mokesčio įstatymo pakeitimai, įgyvendinantys estišką modelį, Latvijoje parama taps apmokestinama išmoka, kaip ir Estijoje.
Tokiu atveju mes liktume vieninteliai tarp Baltijos valstybių su daugybe dosniai iš biudžeto subsidijuojamų subjektų, iš kurių nemaža dalis dar ir nesąžiningai konkuruoja su tais, kurie paramos gavėjo statuso neturi. Regis, laikas patrumpinti tiek paramos gavėjų sąrašą, tiek ir pelno mokesčio lengvatą paramai apriboti.
O kai apribosime paramos gavėjų sąrašą, ar jiems skirdami du ar vieną procentą, būsime pilietiški? Galėtume būti, jei įdiegtume panašų principą, kaip II pakopos pensijų fondams: nori gauti įmoką iš „Sodros“ – prisidėk savo lėšomis. Nori skirti vieną procentą paramos politinei partijai? Gerai, tik pridėk vieną procentą iš savo kišenės.
Daugelis gerai pagalvotų, ką remia ir kodėl.