Skaitmeninės platformos galėtų būti laikomos darbdaviais, tuo atveju, jei jos nustatytų darbuotojo atlyginimo dydį, reikalautų laikytis konkrečių išvaizdos taisyklių, ribotų laisvę pasirinkti darbo valandas ir platformos darbuotojo galimybę dirbti kitiems. Pranešama, kad jei būtų tenkinami bet kurie du iš šių kriterijų, būtų įtvirtinamas darbdavio-darbuotojo santykis.
Diskusijas dėl sprendimų ne tik, kaip gerinti per platformas ekonomine veikla užsiimančių asmenų teisių apsaugą, bet ir neužkirsti kelio skaitmeninės ekonomikos plėtrai stebintis Lietuvos laisvosios rinkos institutas pabrėžia, kad griežtas ir perteklinis platformų darbuotojų reguliavimas ir paslaugų teikėjų perklasifikavimas į darbuotojus gali paneigti pačią paslaugų teikimo per internetines platformas esmę, nes atima iš asmenų galimybę nuspręsti dėl pageidaujamo darbo modelio ir sąlygų.
Galimybė teikti paslaugas per platformas yra naudinga ne tik vietiniams darbuotojams, siekiantiems papildomų pajamų, bet ir užsienio darbuotojams, nes jie gali lengviau integruotis į darbo rinką. Darbas per platformą palengvina patekimo į darbo rinką procesą, o tai gali padėti sumažinti tokias problemas kaip trumpalaikis nedarbas ir profesinių įgūdžių neatitikimas, taip pat gali suteikti naujų darbo galimybių neseniai studijas baigusiems asmenims bei imigrantams ir veikti kaip papildomų pajamų šaltinis.
Visuotinai traktuojant pavėžėjimo ir maisto pristatymo paslaugų teikėjus kaip darbuotojus, sumažėtų šių paslaugų pasiūla ir padidėtų jų kaina vartotojams, dėl to daugelis platformų darbuotojų gali išvis netekti pajamų. Tai mažintų galimybės įsidarbinti šiame sektoriuje, o tai ypač aktualu tiems, kurie dėl pandemijos kenčia nuo visoje šalyje vykstančių lokautų ir nedarbo padarinių. Veiksmingiausia ir tvariausia vyriausybių strategija – užtikrinti palankią reguliacinę aplinką ir skatinti platformų operatorių konkurenciją, užtikrinti didesnį informacijos prieinamumą. Konkurencijos šiame sektoriuje didinimas skatintų platformų operatorius geriau atliepti vairuotojų poreikius, o ir patys vairuotojai turėtų daugiau galimybių rinktis jiems tinkamas veiklos sąlygas.
Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp skaitmeninių platformų vystymosi ir paslaugų teikėjų bei klientų interesų apsaugos, svarbu išlaikyti platformų darbo reguliavimo status quo, kuris sudarė sąlygas veiklos per platformas proveržiui, taip pat skatinti platformų operatorių konkurenciją šiame sektoriuje ir sukurti veiksmingus bei lengvai prieinamus ginčų sprendimo mechanizmus. Dėl platforminio darbo ypatumų tikslingiausia būtų sudaryti sąlygas dalijimosi ekonomikai toliau vystytis ir užtikrinti reguliavimo aplinką, kuri atitiktų paslaugų teikimo per platformas lankstumo poreikius. Griežtinti reguliavimą ir nustatyti darbo santykių reguliavimą platforminiam darbui yra ne tik nepagrįsta, bet ir gali turėti neigiamą poveikį sektoriui, vartotojams ir visai šalies ekonomikai. Užtikrinti tinkamą paslaugų teikėjų interesų apsaugą galima taikant jau galiojančius įrankius, kurie nustato, kas yra laikoma darbo santykiais ir atsakomybę už tokių reikalavimų nesilaikymą.
Nusprendus paslaugų teikimą per platformas prilyginti darbo santykiams, paslaugų teikėjai ir vartotojai netektų esminių šios veiklos privalumų, t.y. lankstaus paslaugų suteikimo laiko, lankstumo renkantis veiklą ir kt., nes esamas darbo santykių reguliavimas nėra prisitaikęs atliepti veiklos per platformas poreikių. Tai spręsti padėtų nenustatytos apimties darbo sutarčių arba „nulinių“ darbo sutarčių, kurios yra artimiausia alternatyva platforminiam darbui, įteisinimas.
Tokio pobūdžio darbo sutarčių egzistavimas galėtų užtikrinti reikiamą lankstumą. Darbas pagal „nulinės“ darbo sutartis suteikia galimybę darbuotojui pačiam nusistatyti pageidaujamą darbo kiekį, kartu garantuojant bent tam tikras pajamas tais atvejais, kai darbuotojas neviršija nustatyto minimalaus darbo valandų skaičiaus. Tokios sutartys suteikia galimybę geriau prisitaikyti prie darbuotojo asmeninių poreikių, taip pat leidžia dirbti keliems darbdaviams, nes užtikrina ne tik darbo režimo lankstumą, bet ir galimybę be sankcijų atsisakyti darbdavio pavedamos užduoties.