Ir kaip keistai beskambėtų, bet mano nuomonė apie bankams ruošiamą mokestį yra tokia pati, kaip bankų sektoriaus atstovų.
Bėda ta, kad jie teisūs. Velniškai teisūs. Iki smulkmenų suskaičiavę, kaip kils palūkanų maržos vargšams Lietuvos būsto paskolų ėmėjams, ir net išvertę tuos procentinius punktus į daugiamilijonines kasmet bankams permokėtas sumas, jie, po paraliais, teisūs.
Todėl nujaučiu, kad bankų mokesčio labiau negu bankų lobistai turėtų bijoti ne kas nors kitas, o tos pačios besiskolinančios, arba banku kaip taupkase besinaudojančios šeimos. Turėtų bijoti kiekvienas Lietuvos vartotojas. Nes...
Kas atsitiks, jei toks mokestis bus įvestas? Neabejotinai jau kitą dieną atsibusime skaudančiomis galvomis – bankai proporcingai, kaip žadėjo, padidins visus įkainius. Ir nebūtinai proporcingai, bet gal net ir šiek tiek neproporcingai, „su atsarga“. Na, gal ne visus įkainius, gal paliks sąskaitos uždarymą ir paskutinio išrašo atspausdinimą nemokamus – nes dalis paslaugų privalo būti nemokamos pagal įstatymą...
Bet kur kišti tą paskutinį uždaromos sąskaitos išrašą, paklausite? Kitaip tariant, kur išeiti vartotojui, susidūrus su augančių įkainių griūtimi? Kur iš dabartinių du su puse banko vartotojui pereiti?
Kai vartotojai neturi pasirinkimo
Bet koks mokestis, įvestas monopolinėje aplinkoje, natūraliai nudreifuoja į silpniausią grandį. Grandį, kuri neturi pasirinkimo. Kuri neturi galios atsispirti ir apsiginti. Mūsų atveju tai vartotojas. Neaplenks įkainių šuolis ir smulkaus verslo.
Peršasi analogija su tradiciškai monopoliškais laikomais verslais. Įveskime dabar mokestį centriniam šildymui. Arba vandens tiekimui. Jei nenorėsime, kad tie šilumos ar vandens tiekėjai bankrutuotų, tai galiausiai turėsime susitaikyti su tuo, jog mokestis „nusės“ į paslaugos tarifą ir patuštins vartotojų pinigines.
Finansinių paslaugų vartotojai galėtų balsuoti kojomis, jei bankų būtų daugiau negu du su puse. Tas, kuris „pusė“, gimė kaip dviejų didelių bankų jungimosi rezultatas. Jausmas toks, kad sekasi jiems sunkiai. Lyg kažkas bandė suplakti kiaušinienę iš vieno banko baltymų ir kito banko trynio; virėjas prakaituoja jau antri metai, niekaip nesusiplaka iki galo, ir ant stalo dar nėra ko patiekti – antai net internetinės bankininkystės sistemos vis dar atskiros.
Tai va, kojomis balsuoti neišeina. Puikiai žinodami vartotojų suvaržytą situaciją, bankai nenuleis įkainių nė per nago juodymą – o kam nuleisti, jei, pirma, klientas neturi pasirinkimo („toli nenubėgsit, brangieji“), antra, parlamentas savo sprendimais suteikia puikų pretekstą įkainius vėl kilstelti.
Dar neatsigavome nuo įkainių bangos 2017-ųjų pradžioje, kai pagrindinių bankinių paslaugų krepšelio įvedimas (gera idėja) privedė prie net keliolika kartų kai kada siekusio dalies bankinių paslaugų brangimo (toks gerų idėjų realus rezultatas). Statistika, kurią prisibijo rodyti visuomenei net Lietuvos bankas, yra gana iškalbinga: bendrai paėmus, po 2017-ųjų, nepaisant krepšelių, Lietuvos vartotojai bankams permokėjo už tą patį paslaugų rinkinį ir kiekį daugiau, negu prieš įvedant krepšelius.
Kita vertus, centrinį banką galima ne tik papeikti, bet ir retkarčiais pagirti. Kartais atrodo, kad jų noras ieškoti gerų sprendimų vartotojams yra visai nuoširdus. Štai Lietuvos bankas ką tik net paskelbė viešąją konsultaciją, tokį a la tautinį proto šturmą: duokite idėjų, norim kažkaip paskolas atpiginti, gal kokią gerą mintį pamėtėtumėt? Visi desperacijoj, kiekvienas tik savaip...
Dar prieš penketą metų, kol Lietuvoje bankų, teikiančių paskolas privatiems klientams, buvo bene dvigubai daugiau negu dabar, siūliau didinti valstybės rolę ir įvesti konkurenciją skatinančius instrumentus, kaip antai, tarpinį garantijos suteikimą, kol būsto paskolos užstatas „migruoja“ iš vieno banko į kitą.
Et, saldi svajonė – kad būsto paskolą suteikusį banką vartotojams būtų taip pat lengva pakeisti, kaip mobiliojo ryšio operatorių! Dabar šis receptas, deja, nebesuveiktų – išėjus iš vieno banko kitame geresnių sąlygų nebegausi. Mat bankų skaičiui mažėjant, kraustytis nebėra kur – visi siūlo labai panašias sąlygas, ir dabar jau reikalingi nebe penkmečio senumo receptai, o kažkas visiškai revoliucinio, galbūt net kokia nors virtuali privačių paskolų aukcionų platforma, kurią imtųsi globoti koks nors „fintechas“.
Viltinga tvarių finansų pradžia
Lietuvos bankas iš kūrybiškų piliečių tikrai sulauks daug gerų idėjų, ir jei norės – dalį jų net įgyvendins. Tačiau niekas nesikeis, kol reikšmingai nepasikeis visa ekonominė sistema, paremta pinigų galia, o tai reiškia – kol nepasikeis iš vidaus finansinė sistema.
Ekonomikoje madas užduoda tie, kas valdo galią, sukauptą pinigų forma. Labai ribotas ratas žmonių sprendžia, kokius sektorius palaikyti, o kokių – ne, į kokias įmones investuoti, o į kokias – ne, kokiems verslams išduoti kreditus, o kokiems – ne. Didžioji dauguma šių žmonių šiuo metu sėdi būtent bankuose.
Tačiau godumu ir finansinės galios koncentracija paremta sistema pasmerkta keistis. Jei finansų institucijos nesikeis pačios, bandys tą kaitą įtakoti visuomenė.
Juk jau aiškėja, kad esamas ekonominis modelis, net pritaikius kosmetines reformas (tarkime, kokį nors eilinį įprastų mokesčių mažinimą ar didinimą) veda prie tolesnio planetos griovimo, aplinkos nykimo.
Maždaug prieš pusantrų metų pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje prasidėjo rimtos diskusijos, kaip paversti finansus tvariais. Tvarūs finansai (angl. sustainable finance) yra dabar bene daugiausia vilčių teikianti kryptis, kurios idėja labai paprasta: siekiant sustabdyti klimato kaitą ir grįžti į tvaraus, socialiai teisingesnio vystymosi trajektoriją, būtina pasukti finansinius srautus į su E (environment), S (social) ir G (governance) veiksniais derančius verslus.
Bet čia jau kito lygmens idėja, kuri, keisčiausiu būdu, gali labai gerai derėti su lenkų-krikščionių pamėgta iniciatyva.
Jei tie vyrai ir moterys frakcijoje būtų nevengę giliau pasidomėti, o jų lyderis būtų atidžiau skaitęs Europos Parlamento aplinkraščius, tai jie būtų veikiausiai iškėlę daug rimtesnę idėją. Pavyzdžiui, įvesti diferencijuotus bankinių atsargų rezervų lygius skirtingo „švarumo“ verslams.
Toks „žaliasis paramos faktorius“ (green supporting factor) yra visai gera skatinimo priemonė. Ji verstų bankus labiau skolinti tiems verslams, kurie prisideda prie aplinkos tausojimo ir klimato kaitos lėtinimo, o ne tiems, kurie taršūs ir socialiai rizikingi.
O kodėl tik verslui, o ne vartotojui?
Galima ir vartotojui.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime būsto paskolą naujo buto pirkimui arba seno renovacijai. Jei valstybės mastu preferuosime seno renovaciją, o ne naujo pirkimą, tai paskola būsto atnaujinimui, panaudojant modernias šilumos ir vėsinimo technologijas (tarkime, saulės elektrines kombinuojant su šilumos siurbliais), galėtų kainuoti šiek tiek pigiau.
Tačiau vartotojui būtų uždedami tam tikri įsipareigojimai, pavyzdžiui, pasiekti „ne mažiau kaip...“ energetinio efektyvumo klasę. Net palūkanų normų nuolaida, sąlygota žemesnio rezervo reikalavimo, galėtų būti apibrėžta pagal tai, kokį energetinės klasės šuolį banko klientas apsiima finansuoti. Sprendimas tvarus, nes naujų būstų statyba visada yra ekspansyvi, naudojanti didžiulius kiekius gamtinių ir energetinių resursų, kai tuo tarpu nebrangūs finansiniai sprendimai seno būsto (regis, jo pristatyta pakankamai) atnaujinimui palenktų dalį šeimų imti mažesnius kreditus ir renovuoti, o ne pirkti naują. Tas pats suveiktų ir paskolų elektriniam transportui atveju.
Štai jums ir pavyzdys, kaip valstybės politika tvarių finansų srityje gali padėti siekti reikšmingų tikslų kitose – energetikos bei klimato kaitos lėtinimo – srityse.
Todėl ne vartotojus galutiniame grandinės etape skriausiančio bankų mokesčio, o kitų iniciatyvų, vedančių Lietuvoje veikiančius bankus tvarių finansų linkui, reikia dabar Lietuvos parlamento ir Lietuvos vyriausybės koridoriuose.