Tarpusavio skolinimo platformas steigia ir trūkumų bankinėje sistemoje matantys buvę bankų darbuotojai, ir papildomų galimybių ieškančios, iki šiol tradiciniu būdu vartojimo kreditus teikusios bendrovės – vartojimo kreditų rinkos senbuviai.
Nuo tikrų ir pramanytų istorijų apie vartojimo kreditus įsialergizavusi visuomenė šiuo metu aktyviai įtikinėjama, jog tarpusavio skolinimo platformos – patraukli finansinė inovacija.
Na ir kas, kad teikia identiškas paslaugas už beveik tą pačią kainą kaip ir vartojimo kreditų įmonės – tačiau dar ne visiems lietuviams sekasi skaičiuoti pinigus.
Pagrindinis P2P „arkliukas“ – reklamose skelbiama maža kreditų kaina, kuri, tiksliai viską suskaičiavus, įvertinus visas išlaidas bei nuo asmens reitingo priklausančias kredito palūkanas, – nebeatrodo tokia pabrėžiamai maža.
Paprastas pavyzdys – viena iš skambiai besireklamuojančių platformų, remiantis jos interneto svetainėje pateikiama skaičiuokle, siūlo suteikti 300 eurų kreditą ir po 6 mėn. grąžinti 315,39 euro. Bet iš tiesų vartotojas į savo sąskaitą gauna tik 271,5 euro, kurie jam kainuoja 43,89 euro. Maža to, skaičiuojamos teorinės 12 proc. metinės palūkanos, kai platformoje išduotų kreditų vidutinė metinė palūkanų norma viršija 27 proc.
Kalbant suprantamiau – klientas, kuriam reikalingas 300 eurų kreditas, verčiamas imti beveik 330 eurų, negana to, jis privalo pirmiausia atsiskaityti su platforma už paslaugas, o tik paskiau gauna kreditą į sąskaitą. Ar toks kredito kainos pateikimas neklaidina vartotojo, turėtų paaiškinti rinką prižiūrinčios institucijos.
Už tokią kainą kreditus teikia ir vartojimo kreditų bendrovės, nes ši kaina atitinka situaciją rinkoje ir skolintojų prisiimamą riziką.
P2P siekia nebūti tapatinami su vartojimo kredito bendrovėmis, tačiau nusitaikė tiesiogiai į tuos pačius klientus, aktyviai siūlydami refinansuoti paskolas galimai palankesnėmis sąlygomis.
Tačiau galimybė realiai pasinaudoti siūlymu refinansuoti kitose bendrovėse turimus kreditus prieinama toli gražu ne visiems vartotojams arba, tiksliau, dažniausiai tiems, kurie ir iki šiol sklandžiai mokėjo įmokas ir neturi pradelstų mokėjimų (skolų), taigi – neturi ir finansinių rūpesčių.
Be to, mažos palūkanos, kaip žada P2P platformos, nėra garantuotos. Pradelstų finansinių įsipareigojimų turinčių vartotojų kredito reitingas paprastai būna žemas, todėl jiems platformų investuotojai sutinka skolinti tik už aukštesnes metines palūkanas, kurios gali siekti ir 50 proc.
Iš neseniai Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktos informacijos, pagaliau paaiškinančios, kokius mokesčius turi mokėti platformų investuotojai, aiškėja, jog dar užtruks, kol P2P sektorius bus pilnai teisiškai sustyguotas.
Lietuvos bankas periodiškai teikia vartojimo kreditų rinkos statistiką, tačiau į ją iki šiol P2P platformų suteikti kreditai nėra įtraukiami.
Šie duomenys turėtų aiškiai rodyti augimą, kurį vargu ar galima bus pavadinti tvariu.
Sparčios, kartais net stichiškos tarpusavio skolinimo verslo plėtros pagrindas – ekonominė situacija šalyje.
Kuomet penktadalis šalies gyventojų uždirba tik minimalų darbo užmokestį, kuris yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, jiems aktualu turėti galimybę susireguliuoti savo finansinius srautus, nesvarbu, ar padedant bankams, kredito unijoms, ar smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovėms, ar socialinės paramos skyriams, ar P2P platformoms.
Be to, augant ekonomikai ir vidutiniam atlyginimui, žmonės turės potencialo skolintis daugiau ir tuo naudosis, todėl nenuostabu, kad į šią rinką veržiasi nauji dalyviai, siūlantys kitaip pavadintas, bet iš esmės tas pačias paslaugas.
Kita vertus, sugriežtintas rinkos reguliavimas ir naujų rinkos žaidėjų konkurencija šiemet paskatins pasitempti visą vartojimo kreditų sektorių, kurti naujas finansines paslaugas ir plėsti klientų ratą. Kaip tai pakeis gyventojų ir valdžios požiūrį į kreditavimo prieinamumą ir naudą, pamatysime netrukus.